Piršlybų menas. Jaunuolis atvyko pas turtingą ūkininką piršlybų. Su mylimąja jis jau buvo susitaręs, liko pakalbėti su tėvais. Pokalbis vaikinui buvo sunkus. Iš susijaudinimo jis peiliuku drožė lazdelę, kurią laikė rankose. Ūkininkas klausėsi būsimo žento ir įdėmiai sekė jo judesius. Tasai drožė ir drožė, kol iš lazdelės nieko nebeliko. Merginos tėvas ir sako: - Vaikine, matau, kad tamsta pasiturintis ir esate neblogos išvaizdos… Bet dukters už tamstos neišleisiu. Jeigu iš lazdelės būtum ka nors išdrožinėjęs ar išdrožęs, abejonių man nekiltų. Tačiau tamsta lazdelę nieku pavertei. Tai tamsta vėjais paleisi visą mano turtą, kurį esu sukaupęs. Iššvaistęs viską, šeimą elgetomis paleisi. Aš tiksliai nustačiau tavo charakterį. Tad pakelkime taures už tikrą piršlybų meną ir nepasikliaukime savo jėgomis, kad mažmožis nesužlugdytų gerų ketinimų. Už piršlius!
Gyveno kartą karalius ir turėjo jis dukrą. Būrėja išbūrė, kad kai dukra sulauks 18-kos metų, ji pagimdys kūdikį. Karalius labai to nenorėjo ir uždarė ją į patį auksčiausia bokštą. Pats valgyti nešė, nieko artyn neprileido. Kai karalaitei suėjo 18-ka, pagimdė ji kudikėlį…
Tad išgerkime, už Karlsoną, kuris gyvena ant stogo.
Piršlys vaikinui labai gyrė merginą. - Bet aš girdėjau, kad ši mergina mikčioja, - pasakė jaunikaitis. - Vadinasi, ji be reikalo neaušins burnos! - paneigė piršlys. - Aš ją mačiau. Mergina - žvaira - Tai ir gerai Vyrai nevarstys savo žvilgsniais. - Ji neužauga. - Džiaukis. Vadinasi, jai reikes mažiau medžiagos drabužiams. - Bet juk jos viena koja trumpesnė. - Taciau užtat kita ilgesnė. - Žmonės kalba, kad ji ir silpno protelio - Vaikine! - supyko piršlys. - Tu nori, kad ji neturėtų ne mažiausio trūkumėlio! Tad pakelkime taures už gerus prekybininkus, mokančius įpiršti ir blogiausią prekę!
Žalčio žmona. Buvo gražus vasaros saulėlydis. Mergina nutarė paplaukioti gaiviame upelio vandenyje. Apsidairė. Aplinkui ne gyvos dvasios. Pakrūmėje nusirengė ir nuogutukė liuoktelėjo nuo stataus kranto. Netoli tenuplaukė. Suktelejusi galvą pamatė, kad kažkas kuičiasi prie jos drabužių. - Viešpatie, – šmėkštelėjo mintis galvoje, – negi man lemta tapti žalčio žmona?! – Ir garsiai sušuko: – žalty, ka darai? - Nešukauk! – sušnypštė žaltys, išgasdinto žmogaus balsu ir ėmė teisintis, jog chuliganai nudžiovė jo drabužius ir jis negalis nuogutukas eiti į miestą. - Tau gali pakakti sijonėlio. Būk gerute, paskolink kelnaites. Jis taip pažvelgė, kad merginos širdis suvirpėjo, ji tikrai buvo gerutė ir sulemenusi – Imk! – šmurkštelėjo į sijonėlį. Šiaip taip dangstydamiesi turimais merginos drabuželiais, jiedu patrauke į miestą. Kaip tyčia priešais juos išdygo du patruliuojantys policininkai. - Kas čia per maskaradas! – įtariai nužvelgė vyrioką sušuko tvarkos saugotojai, vis nenuleisdami akių nuo nelaimėlio, įlindusio į moteriškas išvirkščias, atbulai užmautas kelnaites. Ilgokai jie du aiškino, kaip visa tai buvę. Policininkai pagaliau patikėjo, nusišypsojo, susimerkė ir pasakė: - Laimingai! Jų linkėjimas pateko tiesiai į Dievo ausį. Jiedu buvo laimingi ne tik tą vakarą, bet sako, ir likusį gyvenimą, kai vienas po kito pasipylė žalčiukai – žalčio vaikai. Taigi pakelkime taures už merginas, kurios susiranda žalčius ir laimingai gyvena ne tik pasakose.
Vieno filosofo paklausė – kas yra meilė? Filosofas taip atsakė: - Meilė, tai vienas bučinys, du bučiniai, trys bučiniai, keturi bučiniai, trys bučiniai, du bučiniai, vienas bučinys… Bet dabar bučiniai, galima sakyt, išsigimė. Dar neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios alpdavo? Tačiau moterys atsikerta – ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo? Tai kaip patikrinti, kas teisus? Yra tik vienas būdas, tam patikrinti: pakelkime taures už tokius bučinius, nuo kurių alpstama ir pabučiuokime kaimynus ir kaimynes prie stalo!
Būkite laimingi suradę vienas kitą, Būkite laimingi kaip du žiedai pražydę, Būkite laimingi sumainę aukso žiedus, Neškit į gyvenimą vien džiaugsmą, laimę, dainą.
Debug information: Sveikinimai vestuvių proga (Visi tekstai Eiliuoti vestuvių sveikinimai)
Vestuviniai tostai
Dykuma ėjo asilas. Ėjo savaitę, antrą… Karštis nepakenčiamas, ištroško, net išdžiūvo visas. Staiga asilas mato – stovi dvi statinės: vienoje vanduo, kitoje – vynas. Kaip jūs manote, ką ėmė gerti asilas? Atspėjote – asilas puolė prie vandens. Taigi, mielieji sveteliai, nebūkime asilais! Gerkime vyną, o vandenį palikime sriubai ir galvijams.
Sutikęs gatvėje savo bičiulį vaikinas paklausė: – Ko toks susirūpinęs, kaip į „Sekundės“ banką santaupas sukišęs? – Išgyvenau nepaprastą dvasios krizę! – prisipažino bičiulis. – Įsimylėjau merginą. Aš ją tiesiog dievinu. – O ji tavęs nemyli? – Labai myli. Įsivaizduoji, kokia tragedija?! – Ji serga nepagydoma liga? – Ji visiškai sveika. Bet jos tėvai nori, kad mes susituoktume. – O tavieji tėvai nenori tokios marčios? – Manieji irgi smerkia nesantuokinį gyvenimą. – Vadinasi, viskas gerai. Ir tau nėra ko nukabinti nosies. Kada pakviesi į vestuves? Bičiulis tik gailiai atsiduso. Čia tosto sakytojas ir klausia: – Ko vaikinas atsiduso? Kas jam kliudo susituokti su mylima mergina? Kas pateiks geriausią atsakymą, to garbei visi pakelsime taures. (Kurį laiką prie stalo sėdintieji samprotauja. Jeigu niekas nepateikia įdomaus sprendimo, tosto sakytojas pats atsako.) – Jis nežino, kaip apie tai pranešti savo žmonai.
Kartą į vienus namus, kur dvi seserys šventė savo vestuves, atėjo senučiukė ir paprašė valgio. Vyresnioji sesuo iškart aprėkė ją ir norėjo išgrūsti iš namų. Jaunesnioji sesuo pasodino senučiukę už stalo, mandagiai elgėsi, pavaišino. O senučiukės neprastos būta: ji buvo fėja. Todėl vyresniajai seseriai ji uždėjo nematomus juodus akinius, o jaunesniajai rožinius. Ir nuo tol vyresniajai seseriai visas pasaulis ėmė rodytis juoda spalva, viskas ją erzino, kiekviename žingsnyje ji kėlė skandalus. Savo vyrui ji padovanojo tamsų, nelinksmą, konfliktišką gyvenimą. Jaunesnioji sesuo gyvenimą regėjo šviesiomis spalvomis. Ji buvo kantri, atlaidi smulkmenoms, dovanojo vyrui šviesų ir laimingą gyvenimą. Šeimos karalystė - žmonos karalystė. Ir žmonai lemta vedybinį gyvenimą paversti ilgu ilgu auksiniu rytmečiu. Palinkėkime šiandien jaunajai sukurti tokį laimingą ir šviesų gyvenimą! Už jaunųjų laimę!
Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia. - Ateik, mieloji, - pasakė jis. - Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime. - Ne, mielasis, - atsakė ji. - Negaliu. - Kodėl? Tu manim nepasitiki? - Pasitikiu tavimi Pasitikiu ir savimi Bet nepasitikiu mumis abiem. - Girdi, kaip lakštingalos suokia? - Verčiau eime namo. - Dar anksti namo - Mamytė sakė, kad tokiems dalykams aš dar per jauna. - Sėskimės! - jau įsakiau suskambo jo balsas. - Negaliu. Mamytė man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų - Kvailute, mama juk nesužinos - Ne, ne ir ne! - Tai lik sveika! Aš einu pas kitą. - Na, gerai, - nuraudusi sako mergina. - Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastumėk, o aš nugriūsiu. Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui - sutuoktuvėms.