Drauge, norėčiau padovanoti Tau lietų... Tokį vėsų, bet dieviškai gaivų. Bet, deja, aš tik žmogus. Ir tegaliu padovanoti tau lašą. Imk, jis tavo. Norėjau padovanoti Tau visas pasaulio pievas, kuriose kasdien matytum galybes gėlių. Bet aš tik žmogus, atleisk... Taigi, įteiksiu tau mažą gelytę, kuri nuvys greičiau, nei Tu. Štai, imk ji. Norėjau padovanoti Tau bekraštį dangų... Deja, nepakėliau aš jo. Juk aš tik žmogus... O dabar nusišypsok, juk pasaulis toks nuostabus!
Norėčiau Tau atnešti kupiną draugystės širdį, nors ji maža, bet telpa joj be galo daug! Norėčiau Tau padovanoti giedrią ir žvaigždėtą naktį, atnešti virš jūros klykiančią žuvėdrą, bangų ošimą.. Gyvenimą paskirti Tau!!!.. Tačiau, juk aš tik draugė tau esu ir draugiška širdim Tave myliu!
Už tikrus draugus Turėjo tėvai vienturtį sūnų. Jis linksmai gyveno, laimingai augo, kiek norėjo - valgė ir miegojo. Turėjo ir draugų, kaip jis pats sakė. Kartą jis sutiko puikią mergaitę - vienintelę ir nepakartojamą, tą, kurios ieškoma visą gyvenimą. Ruošiantis vestuvėms, tėvas kreipėsi į sūnų: - Klausyk, sūneli, tau ir taip rūpesčių pakanka. Duok man savo draugų adresus ir aš juos visus pakviesiu į vestuves. Sūnus sutiko. Atėjo vestuvių diena. Dalyvavo daug giminaičių, o jaunikio draugų... nebuvo. Nieko nesuprasdamas, jaunasis kreipėsi į savo tėvą. Į jo priekaištingą žvilgsnį tėvas atsakė: - Aš pakviečiau visus tavo draugus. Bet vietoje kvietimo į vestuves, aš jiems visiems pasiunčiau prašymus, kad jie tau pagelbėtų. Kaip matai - padėti tau nepanoro niekas... Tad pakelkime taurę už tuos draugus, kurie visada ateis į pagalbą ir kurie niekada nepaliks mūsų nelaimėje!