Mielas mano drauge, tu visada mane supranti, kai man sunku. Tu visada džiaugiesi, kai man linksma. Tu niekada nepalieki manęs nevilty. Ačiū, ačiū labai. Nežinau net kaip ir atsilygint. Galbūt atnešti ryto rasos? Nors labai sunku ją paimti. Galbūt atnešti saulės šviesos? Bet neįsivaizduoju, kaip pakilti aukštyn. Galbūt norėtum gražios mėnesienos? Tik kaip aš ją tepaimsiu... Neįmanomų dalykų aš neįvykdysiu, bet dovanosiu tau meilę, draugystę... Visa tai, kas mano širdelėje. Ką sukūrei tu, o ne gamta...
Draugų būrys - patikimiausias uostas. Iškelki baltą burę. Drąsiai plauk! Mes mylime tave. Mes neišduosim. Tikėsim tavimi, kai saulė švies ir audros siaus!
Kai trūksta antrosios puses, Jautiesi blogai.Kai nera draugu saliai,Staiga supranti jok tau negerai.Kiekvienam žmogeliui reik šilumos,O ja suteikti gali, tik draugas, kuris bus salia visados! :)
Sunku mums būtų be vilties! Be jos skausme kas nuramintų? Kas duotų širdžiai tiek ugnies? kas ištvermę varge gamintų? Ji mums brangiausia dovana! Visus kaip angelas ji lydi! Ji mūs stiprybė, mūs drąsa! Pats pragaras mums jos pavydi!
Už pasitikėjimą draugais N uolat labai užsiėmęs verslininkas Laisvūnas ėmė įtarti savo žmoną neištikimybe. Kaip paprastai susirengęs tolimon kelionėn, jis pasikvietė geriausią savo draugą Gabrielių ir šiam sako: - Gabrieliau, tu - mano geriausias draugas. Ir turiu prisipažinti, jog man kelia nerimą kai kurie mano žmonos poelgiai. Bijau, kad ji man neištikima... Aš dabar skrendu i Čikagą, savo žmoną užrakinau namuose, štai raktai nuo namų, juos atiduodu tau. Jeigu kas nors man nutiktų, nueik j mano namus, atrakink juos ir papasakok žmonai, kas man nutiko... Po kelių valandų Laisvūnas jau buvo aerouoste. Kai su grupe keleivių jis pasuko išėjimo link, staiga išgirdo šaukianti Gabrielių. - Klausyk, - šaukė tas iš toli, - tu supainiojai, davei man ne tuos raktus! Jie netinka tavo namų durų spynai!.. Tad pakelkime taurę už tuos žmones, kurie, patikėdami savo draugams paslaptis, patikėtų jiems ir savo tikruosius raktus!..