Vienas vaikinas įsimylėjo kitatautę merginą. Artimiau su ja susidraugavęs, nusprendė vesti. Mergina į jo pasiulymą taip atsakė: - Aš ištekesiu už tavęs, bet prieš tai tu privalai atlikti man šimtą darbų. Vaikinas sutiko su iškeltomis sąlygomis ir ėmė vykdyti jos kaprizus. Iš pradžių ji privertė vaikiną įkopti į aukštą ir gana stačią uola. Vėliau liepė nušokti nuo stačios uolos. Šokdamas nuo aukštos uolos vaikinas susilaužė koją. Tada mergina įsakė jam vaikščioti ir nešlubuoti. Ir vardino gražuolė kaskart vis naujas užduotis: perplaukti plačią ir sraunią upę, parklupdyti isišėlusį žirgą, nušauti aukštai padangėje skrendantį paukštį ir t.t. Taip vieną po kitos vaikinas atliko devyniasdešimt devynias labai sunkias užduotis. Liko vienintelis, paskutinis - šimtasis darbas. Tada mergina jam tarė: - O dabar pamiršk savo tėvą ir motiną, pamiršk savo gimtąją kalbą. Vaikinas piktai pasižiurėjo į ją, nieko nepasakęs šoko ant žirgo ir nušuoliavo visiems laikams. Pakelkime taures už tai, ko niekada negalima išsižadėti - tėvų ir savo gimtosios kalbos!
Apie meilę ir neapykantą kalbama kasdien, visur, o ypač pobūviuose. Tad kokia gali būti meilė? - Pavyzdžiui, kas yra studentiška meilė? Į šį klausimą teisingiausias atsakymas, manau, toks: „Kai yra su kuo, yra kuo, bet nėra kur“ - Kas yra vieniša meilė? Tai tokia meilė, kai yra kur, yra kuo, bet nėra su kuo - O kas yra nelaiminga meilė? Į šį klausimą atsakoma irgi tais pačiais žodžiais, tik esant kitoms aplinkybėms: „Nelaiminga meilė yra tada, kai yra kur, yra su kuo, bet nėra kuo“. - Kas yra filosofiška meilė? Į šį klausimą atsakoma taip: „Tai tokia meilė, kai yra su kuo, yra kur, yra kuo, bet kam to reikia?“ Tad, gerbiamieji, išgerkime už tą meilę, kurios kiekvienas nusipelnė.
Ugnimi bandomas auksas, Auksu bandomos moterys, Moterimis bandomi vyrai, Vyrais bandomas vynas. Jei auksas nesilydo ugnyje, reiškia jis aukščiausios prabos. Jei moters negalima papirkti auksu, reiškia ji neparsiduoda. O jei vyrą negalima paskandinti vyne, reiškia jis geras plaukikas. Na o jei vyras nepasiduoda moters žavesiui, jis yra tikras kvailys. Tad pakelkim taures, kad netaptume kvailiais!
Kartą jaunuolis sumanė vesti ir nuėjo pas savo tėvą vyriškai pasikalbėti. Jis pasakė: - Tėve, aš noriu vesti, - tėvas tylėjo. Tada jis pasakė: - Bet, tėve, ji graži!.. Tėvas tylėjo, bet ant žemės parašė nulį. Jaunuolis nesuprato ir vėl pasakė: - Bet, tėve, ji turtinga! Tėvas vis dar tylėjo, bet parašė dar vieną nulį. Jaunuolis vis dar nieko nesuprato, ir sušuko: - Bet, tėve, aš ją myliu! Tėvas parašė priekyje tu nulių vienetą ir pasakė: - Sūnau, vesk ir būk laimingas!
Suradę meilę ją branginkit, Tegu su metais ji tvirtės. Ji – ne atodūsiai jausmingi, Ne kuždesiai vidur nakties. Drauge gyvenimą sutinkant Bus visko: vėjų ir speigų... Juk meilė panaši į dainą, O ją sudėt labai sunku.
Ak, kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių! - čiauškėjo draugė. - Na, kaip sekasi ištekėjusiai? - Verčiau neklausk. Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba. - Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas. - Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau nei proto. Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto.
Pajauniams ir uošvei girdint, jaunikis kategoriškai pareiškė: - Reikalauju, kad tiksliai būtų paskirta sutuoktuvių valanda. Noriu, kad gerai pavaišintumėte mano visus draugus. - Jaunikiui išejus iš kambario, nepatenkinta būsimoji uošvė dukrai sako: - Tik pasigerėk, koks įsakinėtojas atsirado! Ar ne per daug tų žentelio norų? - Nieko, mamyte, – atsakė dukrelė. – Tai paskutinė jo valia. Pakelkime taures už tai, kad vyras namuose galėtų pareikšti ne tik paskutinę savo valią.
Gyveno kartą trys broliai. Jaunėlis, sulaukęs keturiasdešimties, atrodė paliegusiu seneliu. Vidurinysis, sulaukęs penkiasdešimties, taip pat atrodė nekaip: pražilęs, be dantų. Ir tik septynerių dešimčių sulaukęs vyriausiasis brolis jautėsi žvalus, stiprus ir sveikas. Žmonės nutarė aplankyti vyriausiąjį brolį ir iš jo lūpų išgirsti, kame gi slypi jo jaunatviškumo paslaptis. Vyriausiasis brolis maloniai priėmė kaimynus, liepė žmonai padengti vaišių stalą. Dar paprašė atnešti geriausiai prinokusį arbūzą. Kai žmona atnešė arbūzą, šeimininkas perpjovė jį ir pasakė: - Ne, šis arbūzas neprinokęs. Aš gi liepiau atnešti prinokusį. Ši situacija pasikartojo dar keturis kartus. O kai svečiai buvo privalgę, tuomet vyriausiasis brolis ir atskleidė jaunatviškumo paslaptį: - Matėte patys aš penkis kartus siunčiau žmoną atnešti arbūzą. Penkis kartus! Bet nei karto nei aš, nei žmona nesinervinome! Tokioje abipusio supratimo santarvėje mes jau pragyvenome kelis dešimtmečius. Štai kur sveikatos paslaptis! Tad skelbiu tostą už amžinos jaunystės paslaptį už supratimą ir santarvę jūsų šeimoje!
Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, ar eidamas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų. Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos: - Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. Maitink jį, o kai prisiminsi mane ir pakalbėk su juo. Bet žmona pamiršo medžiotojo prašymą, nepasirūpino mažuoju paukšteliu. Kai po kelių savaičių grįžo medžiotojas, jis rado tik tuščią paukštelio lizdą. Ir nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai, nuoskaudos, abipusiai nesusipratimai. Galų gale medžiotojo šeima iširo. Medžiotojas nežinojo tikslios skyrybų priežasties, bet širdimi nujautė. Iš tiesų, tas mažas paukštelis, gyvenęs ant jų stogo, buvo tapęs jų mažos šeimyninės laimės saugotoju. Tad niekada nepamirškime nuolat prisiminti tą mažą paukštelį, gyvenantį kiekvienoje šeimoje ir vadinamą “šeimyninė laimė”. Pakelkime taurę už meilę, už abipusį vyro ir žmonos supratimą.