Vieno filosofo paklausė – kas yra meilė? Filosofas taip atsakė: - Meilė, tai vienas bučinys, du bučiniai, trys bučiniai, keturi bučiniai, trys bučiniai, du bučiniai, vienas bučinys… Bet dabar bučiniai, galima sakyt, išsigimė. Dar neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios alpdavo? Tačiau moterys atsikerta – ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo? Tai kaip patikrinti, kas teisus? Yra tik vienas būdas, tam patikrinti: pakelkime taures už tokius bučinius, nuo kurių alpstama ir pabučiuokime kaimynus ir kaimynes prie stalo!
Būkite laimingi suradę vienas kitą, Būkite laimingi kaip du žiedai pražydę, Būkite laimingi sumainę aukso žiedus, Neškit į gyvenimą vien džiaugsmą, laimę, dainą.
Debug information: Sveikinimai vestuvių proga (Visi tekstai Eiliuoti vestuvių sveikinimai)
Dykuma ėjo asilas. Ėjo savaitę, antrą… Karštis nepakenčiamas, ištroško, net išdžiūvo visas. Staiga asilas mato – stovi dvi statinės: vienoje vanduo, kitoje – vynas. Kaip jūs manote, ką ėmė gerti asilas? Atspėjote – asilas puolė prie vandens. Taigi, mielieji sveteliai, nebūkime asilais! Gerkime vyną, o vandenį palikime sriubai ir galvijams.
Sutikęs gatvėje savo bičiulį vaikinas paklausė: – Ko toks susirūpinęs, kaip į „Sekundės“ banką santaupas sukišęs? – Išgyvenau nepaprastą dvasios krizę! – prisipažino bičiulis. – Įsimylėjau merginą. Aš ją tiesiog dievinu. – O ji tavęs nemyli? – Labai myli. Įsivaizduoji, kokia tragedija?! – Ji serga nepagydoma liga? – Ji visiškai sveika. Bet jos tėvai nori, kad mes susituoktume. – O tavieji tėvai nenori tokios marčios? – Manieji irgi smerkia nesantuokinį gyvenimą. – Vadinasi, viskas gerai. Ir tau nėra ko nukabinti nosies. Kada pakviesi į vestuves? Bičiulis tik gailiai atsiduso. Čia tosto sakytojas ir klausia: – Ko vaikinas atsiduso? Kas jam kliudo susituokti su mylima mergina? Kas pateiks geriausią atsakymą, to garbei visi pakelsime taures. (Kurį laiką prie stalo sėdintieji samprotauja. Jeigu niekas nepateikia įdomaus sprendimo, tosto sakytojas pats atsako.) – Jis nežino, kaip apie tai pranešti savo žmonai.
Kartą į vienus namus, kur dvi seserys šventė savo vestuves, atėjo senučiukė ir paprašė valgio. Vyresnioji sesuo iškart aprėkė ją ir norėjo išgrūsti iš namų. Jaunesnioji sesuo pasodino senučiukę už stalo, mandagiai elgėsi, pavaišino. O senučiukės neprastos būta: ji buvo fėja. Todėl vyresniajai seseriai ji uždėjo nematomus juodus akinius, o jaunesniajai rožinius. Ir nuo tol vyresniajai seseriai visas pasaulis ėmė rodytis juoda spalva, viskas ją erzino, kiekviename žingsnyje ji kėlė skandalus. Savo vyrui ji padovanojo tamsų, nelinksmą, konfliktišką gyvenimą. Jaunesnioji sesuo gyvenimą regėjo šviesiomis spalvomis. Ji buvo kantri, atlaidi smulkmenoms, dovanojo vyrui šviesų ir laimingą gyvenimą. Šeimos karalystė - žmonos karalystė. Ir žmonai lemta vedybinį gyvenimą paversti ilgu ilgu auksiniu rytmečiu. Palinkėkime šiandien jaunajai sukurti tokį laimingą ir šviesų gyvenimą! Už jaunųjų laimę!
Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia. - Ateik, mieloji, - pasakė jis. - Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime. - Ne, mielasis, - atsakė ji. - Negaliu. - Kodėl? Tu manim nepasitiki? - Pasitikiu tavimi Pasitikiu ir savimi Bet nepasitikiu mumis abiem. - Girdi, kaip lakštingalos suokia? - Verčiau eime namo. - Dar anksti namo - Mamytė sakė, kad tokiems dalykams aš dar per jauna. - Sėskimės! - jau įsakiau suskambo jo balsas. - Negaliu. Mamytė man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų - Kvailute, mama juk nesužinos - Ne, ne ir ne! - Tai lik sveika! Aš einu pas kitą. - Na, gerai, - nuraudusi sako mergina. - Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastumėk, o aš nugriūsiu. Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui - sutuoktuvėms.
Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia. - Ateik, mieloji, – pasakė jis. - Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime. - Ne, mielasis, – atsakė ji. – Negaliu. - Kodėl? Tu manim nepasitiki? - Pasitikiu tavimi… Pasitikiu ir savimi… Bet nepasitikiu mumis abiem. - Girdi, kaip lakštingalos suokia? - Verčiau eime namo. - Dar anksti namo… - Mamytė sakė, kad tokiems dalykams aš dar per jauna. - Sėskimės! – jau įsakiau suskambo jo balsas. - Negaliu. Mamytė man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų… - Kvailute, mama juk nesužinos… - Ne, ne ir ne! - Tai lik sveika! Aš einu pas kitą. - Na, gerai, – nuraudusi sako mergina. – Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastumėk, o aš nugriūsiu. Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui – sutuoktuvėms.
Neįvykusios piršlybos. Senbernis nutarė išsivirti virtinukų. Tačiau neturėjo mėsmalės ir negalėjo susimalti mėsos. Jam šovė išganinga mintis, gal nueiti pas našlę kaimynę ir pasiskolinti. Lipa jis laiptais ir galvoja: šit paprašysiu mėsmalės. Ji paklaus, kam ji man reikalinga. Aš atsakysiu - noriu išsivirti virtinukų Teks ją pakviesti į svečius, reikės atkimšti butelį Išgersime, suris svetimą gerą Tikriausiai panorės pasimylėti Neduok Dieve, ji taps neščia Prispirs ją vesti Pagyvensim kurį laiką, reikės išsiskirti Visą likusi gyvenimą teks mokėti alimentus Pasigvieš į visą mano turtą Velniams man to reikia!” Kaip tik su šia mintimi senbernis priejo prie našlelės buto, paspaudė durų skambuti. Durys atsidarė, jis ir sako: - Žinai, kaimynėle, eik tu po velniu su savo mėsmale! Pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.
Vienas vaikinas įsimylėjo kitatautę merginą. Artimiau su ja susidraugavęs, nusprendė vesti. Mergina į jo pasiulymą taip atsakė: - Aš ištekesiu už tavęs, bet prieš tai tu privalai atlikti man šimtą darbų. Vaikinas sutiko su iškeltomis sąlygomis ir ėmė vykdyti jos kaprizus. Iš pradžių ji privertė vaikiną įkopti į aukštą ir gana stačią uola. Vėliau liepė nušokti nuo stačios uolos. Šokdamas nuo aukštos uolos vaikinas susilaužė koją. Tada mergina įsakė jam vaikščioti ir… nešlubuoti. Ir vardino gražuolė kaskart vis naujas užduotis: perplaukti plačią ir sraunią upę, parklupdyti isišėlusį žirgą, nušauti aukštai padangėje skrendantį paukštį ir t.t. Taip vieną po kitos vaikinas atliko devyniasdešimt devynias labai sunkias užduotis. Liko vienintelis, paskutinis – šimtasis darbas. Tada mergina jam tarė: - O dabar pamiršk savo tėvą ir motiną, pamiršk savo gimtąją kalbą. Vaikinas piktai pasižiurėjo į ją, nieko nepasakęs šoko ant žirgo ir nušuoliavo visiems laikams. Pakelkime taures už tai, ko niekada negalima išsižadėti – tėvų ir savo gimtosios kalbos!