Kartą viena moteris paprašė būrėjos, kad ši jai pagelbėtų ir padarytų taip, kad ją vyras labiau mylėtų. - Aš tai galiu padaryti, atsakė būrėja. Bet prieš tai turi įvykdyti vieną sąlygą: atnešti tris plaukus iš liūto ūsų. Nuėjo moteris į zoologijos sodą, pamatė narve liūtą. Baisus jai pasirodė žvėrių karalius. Bet ką darysi svarbu įvykdyti būrėjos užduotį ir išpešti tris plaukus. Moteris ėmė vaikščioti prie liūto narvo kasdien, atnešdavo jam mėsos, gaivaus vandens. Liūtas įprato prie moters, leidosi glostomas, švelniai glamonėjamas. Įsidrąsinusi moteris išpešė tris plaukus ir nunešė juos būrėjai. Ši nustebo: - Kaip tau pavyko iš tokio klastingo žvėries išpešti tris plaukus? - Aš jį sočiai maitinau, švelniai jį glamonėjau, didžiuodamasi atsakė moteris. Tuomet būrėja pasakė moteriai, kad ji ir su vyru turi elgtis lygiai taip pat švelniai, kaip ir su liūtu. Tad siūlau tostą už švelnius žmonų santykius su vyrais, tuomet bet koks liūtas taps švelniu katinėliu!
Visi jau visko palinkėjo: laimės, meilės, pinigų, džiaugsmo. Bet niekas jums nepalinkėjo ir juodo gyvenimo. O juodas gyvenimas tai: kad jus visada per šventes valgytumėte tik juodą duoną. Kad ilsetumėtės tik prie juododsios jūros ir kad visada važinėtumėte tik su juodu mersedesu.
Ištisę veidai. Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako: - Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimajį. - Brangioji, man - Nepertrauk! štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą. Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę. - Tu turėjai dar ir kitą? - Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties. Prie pat civilines metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis. - Ko tu taip? - isižeidusi klausia būsimoji žmonelė. - Išprotėjai, ar ka? - O ne Aš tiesiog isivaizduoju, kaip ištis jų veidai po dvidešimties metų Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.
Vienu metu jaunavedžiai ėmė jaustis nekaip. Simptomai buvo labai panašūs. Abu pasitarę nusprendė, kad pas gydytoją eis žmona ir taip sutaupys pinigų: tuos pačius vaistus vartosią abudu. Kai žmona sugrįžo, vyras nekantraudamas klausia: – Na, kas mums yra? – Sveikinu, mielasis! Mudu… Ką pasakė vyrui grįžusi žmona? (Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus). Žmona pasakė: „Mudu esame nėšti“. – Siūlau tostą už laimėtoją!
Vienas viršininkas labai domėjosi psichoanalize. Kartą jis išsitraukė nosinę, padarė iš jos kažką panašaus į skėtį, išmetė aukštyn, palaukė, kol nusileis, o paskui pavaldinių paklausė, ką jiems tai primena. Kiekvienas pareiškė savo nuomonę. Vieni sakė, kad tai pienės pūkelis, kiti – parašiutas, tretiems tai priminė debesėlį Kai atėjo eilė pareikšti savo nuomonę sekretorei, ji pakėlė gražias akutes ir pasakė: – O man tai primena meilę. – Labai įdomu! – sujudo eksperimentatorius. – Kodėl meilę? Mergina atsiduso ir paaiškino: – Matote, man viskas primena meilę. Pakelkime taures už įsimylėjusiuosius, kuriems kiekvienas daiktelis primena meilę!
Galima turėti daug pinigų, bet jie neatneš laimės. Už pinigus galima nusipirkti lovą, bet ne jos šilumą. Už pinigus galima nusipirkti žmogų, bet ne jo meilę. Tad linkiu, kad jus turėtumėte ir pinigų, ir laimės, ir šilumos, ir meilės.
Piršlybų menas. Jaunuolis atvyko pas turtingą ūkininką piršlybų. Su mylimąja jis jau buvo susitaręs, liko pakalbėti su tėvais. Pokalbis vaikinui buvo sunkus. Iš susijaudinimo jis peiliuku drožė lazdelę, kurią laikė rankose. Ūkininkas klausėsi būsimo žento ir įdėmiai sekė jo judesius. Tasai drožė ir drožė, kol iš lazdelės nieko nebeliko. Merginos tėvas ir sako: - Vaikine, matau, kad tamsta pasiturintis ir esate neblogos išvaizdos… Bet dukters už tamstos neišleisiu. Jeigu iš lazdelės būtum ka nors išdrožinėjęs ar išdrožęs, abejonių man nekiltų. Tačiau tamsta lazdelę nieku pavertei. Tai tamsta vėjais paleisi visą mano turtą, kurį esu sukaupęs. Iššvaistęs viską, šeimą elgetomis paleisi. Aš tiksliai nustačiau tavo charakterį. Tad pakelkime taures už tikrą piršlybų meną ir nepasikliaukime savo jėgomis, kad mažmožis nesužlugdytų gerų ketinimų. Už piršlius!
Gyveno kartą karalius ir turėjo jis dukrą. Būrėja išbūrė, kad kai dukra sulauks 18-kos metų, ji pagimdys kūdikį. Karalius labai to nenorėjo ir uždarė ją į patį auksčiausia bokštą. Pats valgyti nešė, nieko artyn neprileido. Kai karalaitei suėjo 18-ka, pagimdė ji kudikėlį…
Tad išgerkime, už Karlsoną, kuris gyvena ant stogo.
Piršlys vaikinui labai gyrė merginą. - Bet aš girdėjau, kad ši mergina mikčioja, - pasakė jaunikaitis. - Vadinasi, ji be reikalo neaušins burnos! - paneigė piršlys. - Aš ją mačiau. Mergina - žvaira - Tai ir gerai Vyrai nevarstys savo žvilgsniais. - Ji neužauga. - Džiaukis. Vadinasi, jai reikes mažiau medžiagos drabužiams. - Bet juk jos viena koja trumpesnė. - Taciau užtat kita ilgesnė. - Žmonės kalba, kad ji ir silpno protelio - Vaikine! - supyko piršlys. - Tu nori, kad ji neturėtų ne mažiausio trūkumėlio! Tad pakelkime taures už gerus prekybininkus, mokančius įpiršti ir blogiausią prekę!
Žalčio žmona. Buvo gražus vasaros saulėlydis. Mergina nutarė paplaukioti gaiviame upelio vandenyje. Apsidairė. Aplinkui ne gyvos dvasios. Pakrūmėje nusirengė ir nuogutukė liuoktelėjo nuo stataus kranto. Netoli tenuplaukė. Suktelejusi galvą pamatė, kad kažkas kuičiasi prie jos drabužių. - Viešpatie, – šmėkštelėjo mintis galvoje, – negi man lemta tapti žalčio žmona?! – Ir garsiai sušuko: – žalty, ka darai? - Nešukauk! – sušnypštė žaltys, išgasdinto žmogaus balsu ir ėmė teisintis, jog chuliganai nudžiovė jo drabužius ir jis negalis nuogutukas eiti į miestą. - Tau gali pakakti sijonėlio. Būk gerute, paskolink kelnaites. Jis taip pažvelgė, kad merginos širdis suvirpėjo, ji tikrai buvo gerutė ir sulemenusi – Imk! – šmurkštelėjo į sijonėlį. Šiaip taip dangstydamiesi turimais merginos drabuželiais, jiedu patrauke į miestą. Kaip tyčia priešais juos išdygo du patruliuojantys policininkai. - Kas čia per maskaradas! – įtariai nužvelgė vyrioką sušuko tvarkos saugotojai, vis nenuleisdami akių nuo nelaimėlio, įlindusio į moteriškas išvirkščias, atbulai užmautas kelnaites. Ilgokai jie du aiškino, kaip visa tai buvę. Policininkai pagaliau patikėjo, nusišypsojo, susimerkė ir pasakė: - Laimingai! Jų linkėjimas pateko tiesiai į Dievo ausį. Jiedu buvo laimingi ne tik tą vakarą, bet sako, ir likusį gyvenimą, kai vienas po kito pasipylė žalčiukai – žalčio vaikai. Taigi pakelkime taures už merginas, kurios susiranda žalčius ir laimingai gyvena ne tik pasakose.