Gyveno kartą karalius ir turėjo jis juokdarį. Kartą karalius sugalvojo juokdarį pravirkdyti... Nužudė karalius juokdario tėvus - juokdarys vis juokėsi, nužudė jo žmoną - jis juokėsi, nužudė jo vaiką - juokdarys nuliūdo, bet jis vis tiek juokėsi... Tada karalius nužudė jo geriausią draugą - juokdarys apsiverkė. Karalius nustebo ir klausia: -Aš nužudžiau tavo tėvus, žmoną, vaiką, o tu vis tiek juokeisi. Kodėl kai nužudžiau tavo geriausią draugą tu apsiverkei? Juokdarys ir aiškina karaliui: -Tėvai buvo seni - vis tiek turėjo greit mirti, žmoną - susirasiu kitą, vaikas - bus dar tų vaikų, o tokio geriausio draugo gyvenime neturėsiu!
Už draugystę Gyveno kartą senas senas žmogus. Jis pragyveno ilgą gyvenimą, turėjo daug draugų, garbingą profesiją, krūvą vaikų ir anūkų, jaukius namus. Ateina pas senuką Mirtis ir sako: Einam su manimi. Kodėl? nustebo senukas. Aš juk dar sveikas, linksmas, gyvenimu patenkintas. Aš nenoriu mirti. Man patinka gyventi. Gerai, sutiko Mirtis. Aš paliksiu tave ramybėje. Gyvenk sau laimingai, bet su viena sąlyga. Juk m turėjai daug draugų. Tad štai: nuo šiol už kiekvienus pragyventus metus aš su savimi pasiimsiu po vieną gerą tavo draugą. Sutinki? Ir tada senukas pravirko. Tad pakelkime taurę už tas senuko ašaras ir už tvirtą draugystę!
Va, aišku, žinoma, beabejo, tikriausiai, visiškai tiesiogiai, be jokių sąlygų, viską apsvarsčius, pasvėrus, pamatavus, apgalvojus, apmasčius, patikrinus, pažiūrėjus, pajautus, palyginus su etalonu, išbandžius praktiškai, surinkus visus duomenis bei parodymus, gavus patarima iš didžiojo savo smegenų pusrutulio, aš galiu drąsiai, be baimės, be neapykantos, nedvejodama, nekantriai, bet visiškai ramiai, be sąžinės graužaties pareikšti - Jis fainas žmogutis..