Galiu tau padovanoti, elementarų reikalingą daiktą, Bet jis sulūš ir jį tu išmesi.. Galiu dovanoti pakabuką, turintį savo reiksmę, bet jį pamesi.. Galiu dovanoti bučinį, bet tu jį pamirši.. Dovanočiau atviruką, bet jis dinks namuose.. Žinau, galiu dovanoti tūkstanti banaliu žodžių, ir kartoti, kad tave myliu.. Tiesa ta - neturiu išskirtinės dovanos tau.. Bet jau žinau.. Padovanosiu tau save, savo gyvenimą, ir širdį.. Žinau aš nesulūšiu, tu neišmesi manęs, Žinau nepamirši, nes visada būsiu šalia.. Padovanosiu tūkstančius bučinių.. Nes būsiu tavo gyvenimas.. Kas naktį ir kas rytą Mudu glausimės šalia viens kito..
Istorija apie du draugus, keliaujančius per dykumą.. Du draugai ėjo per dykumą, susipyko ir vienas trenkė kitam antausį. Patyręs skausmą, nieko nesakęs, pastarasis parašė ant smėlio: "Šiandien gavau antausį nuo savo geriausio draugo". Jiedu keliavo toliau, priėjo oazę ir nusprendė išsimaudyti. Tas, kuris buvo gavęs antausį, pradėjo skęsti, tačiau draugas jį išgelbėjo. Atgavęs sąmonę jis išraižė ant akmens: "Šiandien geriausias mano draugas išgelbėjo man gyvybę". Tas, kuris buvo trenkęs antausį ir paskui išgelbėjęs savo draugą, paklausė: -Kai tave įskaudinau, tu apie tai parašei ant smėlio, o kai tave išgelbėjau parašei ant akmens. Kodėl? Draugas atsakė: -Kai kas mus užgauna, rašome tai ant smėlio, kad skriaudą užglaistytų atleidimo vėjai. Tačiau, kai kas mums padaro gero, išgraviruojame tai ant akmens, kad joks vėjas negalėtų nutrinti. Išmok rašyti skriaudas ant smėlio, o patirtą džiaugsmą ant akmens..