Pašnibždėk, paklausk.. Galbūt išgirs? Matai? Tai siena dengia tavo širdį.. Nenori ji nieko įleist.. Todėl širdis meilės šauksmų negirdi.. Ji nori būti laisva.. Bet tuo pačiu ir geidžiama.. Atgaivinti ją gali tik aistra.. Panaši į saldų medų bičių nešamą.. O ją turi širdis maną.. Tai tikrai ne melas ar pašaipa.. Leisk paliesti tavo sielą.. Leisk pažadinti ją.. Savo nepakartojamą širdies liepsną.. Juk viską ką turiu, tai meilė tau skirta.. Ji tyra.. Ji karšta.. Ji miela.. Ji ypatinga.. Ji nesugriaunama.. Ji tik tai.. Tik tau pažadėta..
Tik tu nepyk ! Aš dar ir šiandien daug kartų klystu O paskui kenčiu. Tai vis todėl, kad tau buvau lyg šventė, Nors suteikiau Tau begalės kančių Tik tu nepyk, Atleisk už blogį, Kurį gyvendamas netyčia padariau ... Tavoj saulėkaitoj prisirpo mano uogos, ir sirpsta jų kas dieną vis daugiau. Tai mintys - Tu gi jas pasėjai Tai darbas - Tu ji auginai. Aš tuos daigus nešiau per šimtą vejų, Užauginau jau nebe Tau vienai Ir Tu džiaugies Matau kaip šypsais pro ašaras .. pro ašaras mielai. Nereikia, kad širdis iš skausmo plyštų, O gal iš džiaugsmo ... Aš čia pat, šalia ... Tik tu nepyk.
Jei tavos kojos nebūčiuotų šitos žemės, nereiktų ir manęs po šiuo dangum.. Naktim sapnuojasi tik tavo akys.. O ašaros pavirsta spindinčiu lietum.. Tu man brangus it saulės spindulėlis.. Ant delno snaigė tirpstanti pirma.. Tik dėl taves pražydo gėlės.. Tik dėl tavęs ir aš lyg šiol gyva..
Tas nerimastingas vėjo gūsis- Pakėlė mane, nepaleis niekada. Ištrūkti iš jo nesinori staiga, Jaučiu, kad jis nori taip pat likt drauge.
Pakėlė mane stiprūs vėjo sparnai: Ir skrieju dangum-taip aukštai, taip lengvai.. Jei kas pabandys iš jo glėbio atimt Lai žino, kad tai nepadės man nurimt.
Su vėju aš mėgstu pažaisti basa Kai lekia pro šalį marga vasara. Skrendu aš su jais ir staiga suprantu- Kaip gera, kad judu abu aš turiu.