Kartais nežinai kaip pasakyti draugui.. Kokia šiluma pajunti jį pamatęs.. Nežina kaip pasakyti jog nori būti visada kartu.. Nežinai kaip pripažinti, jog tau to draugo reikia.. Nes tu be jo, kaip be rankų..
Aš myliu tave, Tu myli mane. Visad būname drauge, Nes meilė nenugalima. Ir taip bėga metai Gėlės pražysta ir vėl nuvysta, Bet mes vis mylim.. Mylim vienas kitą. Ir atrodo, kad tai sapnas, Bet meilė per stipri, O meilė vis dar auga Kol mes būname gyvi..
Labai norėčiau pasakyti, kad tu esi tas žmogutis, kurį aš beprotiškai myliu..
Bet kažkodėl susilaikau, nepasakau tau to, kad ir kaip norėčiau. Nežinau, gal neturiu drąsos, gal paprasčiausiai bijau tavo reakcijos į visa tai. Atrodo, kad jau geriau tu būtum toli nuo manęs, nors ir nežinai mano jausmų tau. Kas žino kaip būtų, jei žinotum teisybę. Tikriausiai neištverčiau jei nutrauktum visus ryšius, nors jie dar tik bunda tarp mūsų. Žinau tik tiek, kad būtų nepakeliamai skaudu ir sunku..
Nenustok laukti to, Ko niekada nelaukei, Saulės kritimo į tavo delnus Ieškok prasmės ten, Kur jos ko gero nėra, Juk pražįsdamos gėlės neklausia: "Ar verta?"
Vėl vasara žydi laukinės rožės Balti žiedai sakys: "Myliu tave" O kai rudens šalna nuskriaus jų švelnų grožį Ieškosim jų mes širdyse Jei meilė pasiliks - žydes laukinės rožės Ilgai, ilgai tik tau ir man.
Galim būti drauge, bet nebūti kartu. Galim verkti šalia, bet nebūti lietum. Kad ir kiek savo sieloj turėtum veidų. Iš tiesų, juk vis tiek tai būtum tu.
Atradau naują jausmą.. Gal meilę, gal skausmą? Nenoriu būt viena.. Noriu prisimint tave.. Kai buvome mes kartu.. Tarp ąžuolų didžių.. Kaip džiaugėmės kartu, Kai skausmą iškęsdavome kartu.. Ar prisimeni tai, Kaip pykdavomės dažnai? Tada norėjau atsiskirti, Numirti.. Bet susitaikę mes abu, Eidavome pirkt ledų, Nenoriu prarast tavęs, Nenoriu būt vieną,- Sakydavau aš tyliai, O tu duodavai man ranką, Ir pasakydavai, Mes būsime ilgai kartu, Mane tai nuramindavo, O tu dar pridėdavai, Net danguje..