Kai reikia draugiško peties, O jo nėra, Kai nekenti savęs paties, Aplink tik tuštuma.. Kai ieškai viduje vilties.. Palietęs jis mane ranka.. nueis? Bet kas gi jis yra išties? Paklausti niekaip nedrįstu.. O gal gi ne? Gal jis tada išnyksta minioje? Nespėjus man akių pakelt, pavirsta ašara? Gal angelo, o gal tiktai žmogaus ranka? Gal jis yra viltis mana? Nebežinau.. Tik laukiu. Kol palies šilta ranka mane.. Pavogs tą skausmą ir suspaus delne.. Kol vieną dieną skausmas nebegrįš, Vidaus pasaulis nebebus tik pilkuma, Kol vėl širdis gyventi pasiryš..
Kartais nežinai kaip pasakyti draugui.. Kokia šiluma pajunti jį pamatęs.. Nežina kaip pasakyti jog nori būti visada kartu.. Nežinai kaip pripažinti, jog tau to draugo reikia.. Nes tu be jo, kaip be rankų..
Aš myliu tave, Tu myli mane. Visad būname drauge, Nes meilė nenugalima. Ir taip bėga metai Gėlės pražysta ir vėl nuvysta, Bet mes vis mylim.. Mylim vienas kitą. Ir atrodo, kad tai sapnas, Bet meilė per stipri, O meilė vis dar auga Kol mes būname gyvi..
Labai norėčiau pasakyti, kad tu esi tas žmogutis, kurį aš beprotiškai myliu..
Bet kažkodėl susilaikau, nepasakau tau to, kad ir kaip norėčiau. Nežinau, gal neturiu drąsos, gal paprasčiausiai bijau tavo reakcijos į visa tai. Atrodo, kad jau geriau tu būtum toli nuo manęs, nors ir nežinai mano jausmų tau. Kas žino kaip būtų, jei žinotum teisybę. Tikriausiai neištverčiau jei nutrauktum visus ryšius, nors jie dar tik bunda tarp mūsų. Žinau tik tiek, kad būtų nepakeliamai skaudu ir sunku..
Nenustok laukti to, Ko niekada nelaukei, Saulės kritimo į tavo delnus Ieškok prasmės ten, Kur jos ko gero nėra, Juk pražįsdamos gėlės neklausia: "Ar verta?"
Vėl vasara žydi laukinės rožės Balti žiedai sakys: "Myliu tave" O kai rudens šalna nuskriaus jų švelnų grožį Ieškosim jų mes širdyse Jei meilė pasiliks - žydes laukinės rožės Ilgai, ilgai tik tau ir man.
Galim būti drauge, bet nebūti kartu. Galim verkti šalia, bet nebūti lietum. Kad ir kiek savo sieloj turėtum veidų. Iš tiesų, juk vis tiek tai būtum tu.