Paimki ilgesį, kaip kūdikį nuo rankų, Palieski lūpas bučiniu švelniu... Juk pasitaiko, kad tampi toks menkas Kai trūksta tiktai žodžių nuoširdžių.
Jūs sutarėt kartu nešt sunkią naštą Būt viens kitam ir broliu ir draugu, Ir iškentėti viską ir suprasti, Paguost viens kitą, kai labai sunku.
Užaugs vaikai, paliks kaip paukščiai lizdą, Jūsų plaukus laikas sidabru papuoš. Brangieji,būkite širdim jauni jūs visad, Kaip žaluma pavasario miškuos.
Mamyte, ar prisimeni, kai augau aš ant tavo kelių, Kaip mūs darželyje baltieji jazminai. Tiesa, tada Tu nesumerkdavai akelių, Ir verkiančią dainomis raminai. Ir laime mums tada žydėjo dienos, Ir džiaugsmą nešė bręstantys javai. Ir nežinojau aš, kas liūdesys per vienas Nes visad, Mama, būdavai linksma. Dabar ruduo. Ir medžių krenta lapai Ir jazminai baltieji nepražys. Ir aš žinau, brangi Mamyte, Jaunystės dienos niekad nesugrįš. Palaiminki mane, Mamyte, Į tolį kelio išlydėk Ir lauk parimusi prie vartų, Tiktai, žiūrėk, nebeliudėk. Ir aplankysiu dar tave ne kartą Kada naktis ant pliko lauko snaus. Kai vakaras užskleis pavėsį, Kai rytas naują sapną aus. Pamoki man ranka prie vartų, Laimingo man gyvenimo linkėk. Neverki, neliūdėk, Mamyte, Laimingi būsim, patikėk.
Palinkėkime jauniesiems Laimės, saulėtų dienų, Kad netektų paragauti Jiems išbandymų karčių, Kad namai kvepėtų duona, Smagūs krykštautų vaikai, Kad pilnus, skalsius aruodus Jiems suneštų aitvarai.
Visi draugai šiandien pavydi Tokios šviesios, skaisčios dienos. Jų žvilgsniai gražią porą lydi, O lūpos posmus atkartos, Linkėdamos jauniesiems laimės, Ilgų, gražių, dosnių dienų, Šiltos kaip duona meilės saulės, Pavasarių tik be šalnų!
Nejučiomis prabėga metai, Ir viskas lieka praeity. Bet tas gyvenimas - lyg viesulo verpetas, Palieka pėdsakus širdy. Negrįžta valandėlė nė viena, Ir nė minutei laikas nesustoja. Išmokit džiaugtis kiekviena diena, Kurią likimas Jums padovanojo.
Brangioji Mama, man buvo nelengva susitaikyti su tuo, kad nuo šiol šalia Tavęs sėdės ne mano tėvas... Bet paskui supratau, kad Tu, kaip ir kiekviena moteris, trokšti laimės ir ramybės. Linkiu Tau, brangiausioji Mamyte, kad nė vienas, net pats mažiausias debesėlis netemdytų tavo šeimyninio gyvenimo mėlynės, kad visada žydėtų gėlės po tavo langais, kad namai visada kvepėtų duona, kad juose tvyrotų palaima.
Ištisę veidai. Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako: - Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimajį. - Brangioji, man... - Nepertrauk! štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą. Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę. - Tu turėjai dar ir kitą? -Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties. Prie pat civilines metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis. - Ko tu taip? - isižeidusi klausia būsimoji žmonelė. - Išprotėjai, ar ka? - 0 ne... Aš tiesiog isivaizduoju, kaip ištis jų veidai po dvidešimties metų... Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.