Brangūs vaikai, daug gražių žodžių, daug išmintingų pamokymų norėtume išlydėdami jums pasakyti... Bet šiandien tam ne laikas. Verčiau tegul prabyla poezija:
Svaigi jaunystė jau pražydo, Svajonių rytas toks vaiskus... Į kelią tolimą išlydim Taip greit suaugusius vaikus...
Jauni sparnai plasnoja, kelia Į šviesų tolį, o tenai Tarytum saulė auksu žėri Dvi širdis jungiantys žiedai...
Tegul jie sujungia jus amžiams, sujungia laimei. Tegul jūsų sąjunga, nelyginant tyriausioji verdenė, gaivina pavargusius, suteikia naujų jėgų naujiems darbams. Laiminame jus, vaikai. Tegul šiandien sukurta jūsų santuoka išlaikys visus išbandymus ir atves jus drauge su vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais į deimantines vestuves.
Lai aušta laimingas Gyvenimo rytas, Lai driekias keliai, Vien gėlėm nubarstyti, Lai rūpesčių ūkanas Vėjai išsklaido, Lai šypsenos puošia Jūs mylinčius veidus!
Jeigų vestuvių dieną lyja, Palaimą sėja ši vėsa Ir žada, jog apglėbs tą šeimą Dorybė, santarvė, skalsa... O jei naktis miglotą šydą Gausiu žvaigždžių lietum nusės, Jaunų širdžių svajas slapčiausias Jų spindesys tikrai įspės...
Sūnus ketina vesti. -Justai, kada gi pagaliau vesi? - Kai surimtėsiu. - 0 kada surimtėsi? - Kai tik vesiu. Mielai vesčiau tą merginą, kuri turi tris seseris. - Kodėl? - Tuomet tektų tik ketvirtadalis uošvės. - Suneli, nevesk gražuolės! - pataria motina. - Graži žmona, kaip žmonės sako, bus ne tau, o kitiems. - Verčiau tegul kitiems buna graži negu man bjauri! -atkirto sūnus. Pagaliau sutarta. Justas ves po Kalėdų. Sutiktas draugužis jį moko: -Justai, nevesk sausio menesį, - vesk balandį. - Kodėl? - nustebo vaikinas. - Išloši dar tris mėnesius. Pakelkime taures už besiruošiančiuosius vesti, kurie patarimų niekados negali išvengti.
Širdis nuo darbų nepavargo Ir žingsnis darnus nesustojo, Nors laimė - išdykėlė paukštė Čia buvo, čia vėl išplasnojo... Išmokote ją privilioti, Gerumą ir viltį pasėję. Pakelkime taurę už gražų Prasmingą šeimos jubiliejų!
Prašau šių namų šeimininko didelės malonės priebėgos ir nakvynės man ir mano mieliausiųjų bičiulių pulkui. Sakau tiesiai, jog esame didžiai išvargę, baisiai pailsę, mat ilgą kelią sukorėme, kol pasiekėme šią linksmą ir malonią vietą. Keliavom per juodas ir tamsias girias, tenai paklydom, šalčius ir lietų kentėjom, per gilius vandenis plaukėm, per kupstus kepėstavom, per raistus pūkštavom, kol atradom šią šaunią vietelę, žydintį sodelį, kol išgirdom skambias dainas aidint. O arčiau priėję išvydom ir pulką puikių panelių, skaisčių rožių ir lelijų. Kužda mano širdis, jog tame gražiame gėlyne tarp rožių ir lelijų žaliuoja ir žalioji rūtelė skaisčiausioji mergelė, kurios ieškoti ir esu žalio diemedžio siųstas.