Mylėkite viens kitą iš širdies, Ir gelbėkite, ir ginkite viens kitą. Tiktai išėję į gyvenimo kelius, Jūs neužmirškit šito krašto. Kuriam užsiauginote sparnus, Kuriam pažinot meilės raštą. Ir neužmirškit jūs šitų žmonių Kurie Jums laimės ir sėkmės linkėjo, Kurie Jums širdį nešė dovanų Ir į svajas įpynė Nemuno vėją. Mes linkime mylėt tvirtai viens kitą, Ir drąsiai žengti gyvenimo keliais, Sukurti gražų ir saulėtą rytą, Su meilės ir ramybės spinduliais. Juk kartais būna ir takai nelygūs, Ir apsiniaukęs rudenio dangus. Ir kartais žodžiai, lyg erškėčiai dygūs, Užtemdo tai, kas buvo taip brangu. Bet kai tvirtai mylėsite viens kitą, Ir gerbsite viens kito troškimus, Tai laimė nekviesta ir neprašyta, Kasdien pabels į Judviejų namus.
Ponai svečiai ir ponios viešnios, išklausykit dekretą apie baisingus vieno melagio ir suvedžiotojo nusidėjimus! Gimė tasai bestija anais dyvinais metais, kuomet katės šunis pjovė, zuikis būgną mušė, lapė alų darė, šunys giedojo, žuvys lekiojo, senos bobos veršius kirpo, mergikės tekėti nenorėjo, o vaikiai j anas nė žiūrėti nežiūrėjo... Tasai guvus berniokas, vilkų penėtas, vėjų nešiotas per visą margą svietą, augo ir išaugo į baisų veltėdį ir melagį, tikrą vagį. Klausiat, ką jis pavogė? Ogi gražią panelę, jauną mergelę... Klausiat, kaip pavogė? Ogi piršliauti pasišovęs. Atvyko tasai niekadėjas į jaunos panelės tėviškėlę ir pripliurpė, priskalatijo mergelei ir jos seniems tėveliams, kad už žalių girių, už lygių laukų gyvena puikiuose rūmuose dailus jaunikaitis, tikras bajoraitis. Ir yra jisai tą jauną mergelę nusižiūrėjęs, taip širdingai įsimylėjęs, kad nė dienos be jos išturėti nebegali. Ir jei tik ji sutiksianti už jo tekėti, turėsiant visko ligi valiai: mūro dvarą su langais deimantiniais takais sūriais grįstais, nuo gausybės dešrų ir skilandžių klėtis lūžtančias, būsianti užjūrių šilkais aprėdyta ir valdysianti viską, kaip tikjos širdis lieps... Pasiklausė jaunoji mergelė tų gražių postringavimų ir patikėjo, o patikėjusi ištekėjo... O ką mes, visi čionai atvykę, suradom? Medines trobas, varnalėšomis paramstytas, langus, lenčikėmis užtaisytus, klėtį nedabudavotą ir šunį gauruotą... Apgauti pasijutę, ryžomės tokį piršlį melagį nuteisti. Ilgai mintijome, kokią bausmę jam paskirti: ar grybų kotais užmėtyti, ar dešromis užplampyti, ar katėmis užpjudyti, ar leisti veršiams užbadyti? Dvi dienas galvojom: pakaušius kąsėm, kol nenupliko, laužėm galvas, kol nenulūžo, ir sumąstėm, kad suvis geriausia būtų tokį netikėlį pramaniūgą pakarti. Ne tik pakarti, bet dar iš jo šulų naudingų rakandų subudavoti. Iš makaulės pasidirbinsim liktarną, iš akių puodelius, iš ausų dubeniokus, iš dantų smailus kaltus, iš gerklės triūbas, iš pilvo būgną, iš kaulų kočėlus, iš rankų grėblius, o iš grobų vėdarų prisikepsma ir šauniai pasibūsma. Tai vis bus iš melagio kokia nauda! Ant tų žodžių mūsų prakalba baigias. Po tuo ir pasirašome...
Jauniesiems palinkėkim laimės. Tegul jauki namų šviesa Lyg aidas dangiškos palaimos Apgobs jų sielas, o tiesa, Kur amžių bandymą atlaikė, Tegul kasdieną tik tvirtės: Savų namų ir dūmai saldūs, Šeima žmogaus jėgų versmė!
Duktė ruošiasi tekėti. Kartą duktė ėmė ir pasiskundė savo motinai: - Mamyte, aš su Juliuku draugauju jau treti metai, bet jis pradėjo su manimi negražiai elgtis. Kaip jam reikėtų atkeršyti? Motina pataria: - Ištekėk už jo! - Mamyte, aš už jo netekėsiu. Jis bedievis: netiki, kad yra pragaras. - Mano brangute, ištekėk, ir jis įsitikins, kad pragaras tikrai yra. Tad pakelkim taures už protingus motinų patarimus savo dukroms.
Mielieji, ši diena ženklina Jūsų naujo gyvenimo pradžią. Tegul Jus pasitinka giedra ir šviesi ateitis, tegul nepristinga jėgų siekti bendro tikslo, tegul negandų šešėliai aplenkia Jūsų namų slenkstį.
Kaip žodžiais meilės nieks aprėpt negali, Kaip laimės, tyro džiaugsmo neišsakyt daina,- Taip norim palinkėt šviesaus, laimingo kelio Ir šėlstant vėtroms neliūdėti niekada.
Būkite laimingi, suradę vienas kitą, Būkite laimingi, kaip du žiedai pražydę, Būkite laimingi, sumainę auso žiedus, Neškit į gyvenimą vien džiaugsmą, laimę, dainą.