Vis naktim galvoju, Gal nereikėjo iš vis tavęs pažinot?.. Bet mano širdis sako, kad reikėjo. Aš tuo netikiu.. Bet turbūt yra taip: Mano širdis myli, O tavo širdis tyli..
Tikėjau, kad galiu išskristi kartu su paukščiais rugsėjo vidury, bet kodėl pirmasis šerksne, kodėl sparnus man pakirpai? Svajojau, kad galiu turėti tarp rankų širdį ir tikrus draugus, bet o kodėl birželio karšti, kodėl net jų nepalikai? Ir vėl einu tuščia gatve tolyn, kur dūžta svajos, bet nesvarbu, aš suprantu - neturint nieko, neskaudu praradus..
Ilgiuosi tavęs, meile mano, pavargau gyventi be tavęs, gyvenu prisiminimais, gyvenu ta vasara. Ir kaip sugrąžinti laiką atgal, kaip tave apkabinti, kaip naktį užmigt be ašarų, kaip sau atleist, kad tave palikau? Su tavim jaučiausi graži, su tavim buvau graži. Visi taip sakė, o aš netikėjau. Dabar žiūriu į dangų, į tą patį, po kuriuo buvom kartu, o dabar tik aš viena... Ir skausmas veržia krūtinę, trūksta oro, negaliu kvėpuot be tavęs ir tavo meilės ir nieks neįtikins, kad tai buvo klaida ir nieks neužgesins to, ką jaučiu. Šis jausmas manyje gimė, gyvena ir mirs...
Mes išsiskirsim ir daugiau nesusitiksim, Kad patikai tu man ne paslaptis. Per daug karštai turbūt mylėjau, Galvojau ištisas dienas naktis.
O meilė kaip gražiai ji skamba, bet mano širdyje tuščia vieta, Tu pasirodei mano gyvenime trumpam ir vėl dingai kaip tas šešėlis tamsoje. Kad myliu tave nepaslaptis… Gal nepatiko mano vardas, liūdnas juokas. Gal nemokėjo plakti dėl tavęs širdis.
Ta svajonė, kur buvo manyje… Kur padėjo gyvent, svajot ir mylėt Tave – jos nebėra… Užglaistei savą neapykantą man, už tai, ką jutau, Būdama šalia Myliu Tave, giliai viduje…
Žmogus gyvena ir neregimais siūlais prisiriša prie žmonių, kurie jį supa. Ateina išsiskyrimo valandos, siūlai įsitempia ir trūksta, liūdnai suskambėdami lyg smuiko stygos. Ir kiekvieną kartą, kai siūlai trūksta, arti širdies žmogus pajunta neišpasakytai aštrų skausmą.
Nusileis saulė, pasinersi į sapnų pasaulį... Lauksi ten manęs, lauksi ilgai, Iki pat pirmų saulės spindulių, Palietusių tavo nosytę... Bet tu juk žinai, kad aš neateisiu, Tad neverta manęs laukti net sapne...