Naktį girdžiu kaip vėjas taria tavo vardą ir medžių lapai šlama.. pasiilgau... mažyti mano ar žinojai, kaip be taves naktis prailgsta? Ar tu žinai kaip man sunku kai tu toli ir namatau tų nuostabių akių, kurios man taip šiltai sakydavo myliu!
Naktis, o aš viena, O neseniai ir tu buvai šalia, Bet likimas toks ironiškas, Palieka tik praeitį ir neviltį, Tokią neviltį, kuri tik skaudina ir drasko širdį. Verkiu ir dar kartą verkiu, nes tu mano gyvenimas buvai... Sunku sulaukti naujo ryto, Sunku svajoti, sunku gyventi be vilties. Žinau, kad reikia gyventi toliau, Žinau, kad nebus taip, kaip ir anksčiau. Tu su kita, o aš viena Kaip paukštė vieniša...
Tą vėsią rudenio naktį, Dangus graudžiai pravirko. Nebuvo nei žvaigždžių, nei mėnulio. Tik pilnas ašarų dangus. Tada verkė dangus su manim Ir manęs saulė nešildė. Tą vėsią rudenio naktį Tu palikai mane. Aš vis verkiu Ir bandau suprasti kodėl, Bet noriu tik vieno, kad grįžtum..
Negaunu nieko, nei iš pasaulio nei iš savęs pačios. Tai kam bekvėpuoti? Laimė vistiek neateis. Pasakysiu tiek, kiek žinau, Bet šiandien viską pamiršau. Tu man leidai, nes Tau nerūpi. Ar ne? Kam beklausti - niekam. Pagalvosiu apie tai, kas man vakar buvo šlykstu. Ar aš keičiuosi? Ir vėl negausiu meilės, nes ji man kitokia. Ji man kita, ji mums skirtinga. O man ypač. Užmerksiu akis, ir vel slapčia vilsiuosi nebeatsibusti. Bent ne rytoj. Prašau..?
Kai ašaros užtvindo mėlynas akis ir nieks nepasakys, Kad mano meilė niekad jau negrįš ir liks pasaulis praeity, Tol, kol ta ašara širdy paskęs toli toli toli…
Žinau, kad jei norėsi, išgirsi ir suprasi. visai nesistebiu, kad manes nekenti. Bet tiesa tokia. Tik atsiprašau, kad elgiausi taip nesuprantamai, kad trukdžiau. Ar prisimeni mane? ...nelabai. To ir linkiu. Taip pat, kad kada nors gyventum taip, kad dėl kažko kito galėtum padaryti viską. Ir kaip visada, Live forever!
Kaip kam graži, Kaip kam naudinga. Kaip kam kaip daiktas reikalinga. Aš tau daviau jausmus su žodžiais, O tu skynei meilę su šaknim, Dažei gyvenimą mano viltim.