Skaudu praradus.. Džiugu tą gauti, ko neturėjęs nematysi koks gražus šis gyvenimas, bet dėja pilnas neapykantos ir skausmo, tokį gyvenimą mes patys pasirinkom..
Ir vėl aš patikėjau.. Patikėjau meile, patikėjau, kad galiu būti laiminga. O dabar kenčiu, ašaros temdo akis ir vėl norisi mirti. Imu gailėti savęs, nejau aš negaliu būti laiminga? O dabar ir vėl viena.. Nėra vilties, nieko nėra šalia.. tik ašaros, skausmas ir svajonės. Ir taip visada.. Tuščias kambarys, tylintis telefonas, muzika priverčianti verkti. Tikėti laime nebeturiu jėgų, viską jau ištvėriau ir nebenoriu daugiau. Jei nesu verta būti laiminga, tai prašau, leisk man mirti..
Šiandien muziką girdžiu... Ten toli, tokią tylią ir ramią. Širdį šaltis mano jau kausto. Gal todėl, kad ilgiuosi tavęs. Daug prabėgo dienų jau ir metų, daug vaikinų jau buvo kely... Bet tavęs, mano meile, brangusis, neužmiršau net tamsiausioj nakty. Vis prisimenu tavo akis kaip žibintą, kaip tą saulę nakties vidury. Tai beprasmiška? Ne, tai didinga! Juk tu vienas šitai gali. Aš sugrįšiu kadais dar į pasaką, nes tikrovė beprasmiška jau. Atsisuksiu, priglusiu tą naktį, tu suprasi, nes tikiu, kad širdy man junti tą patį...
Sutiksiu aš tave sapne, apkabinsiu nejučia. Žvaigždes po kojomis patiesiu, su Tavo lūpom susiliesiu. Atsikeliu aš ryte, ak, ak, kaip gaila buvo tai sapne!!!
Leisk paliesti tavo lūpas man paskutinį kartą, Leisk ištarti tyliai man tavo vardą, Leisk padovanoti akimirką tau paskutinę, Kurią man prisiminus skaudės krutinę.