Nežinau kodėl, bet kartais tavęs labai pasiilgstu. Pasiilgstu tavo šiltų rankų prisilietimo, nuo kurių per kūną ima bėgioti tūkstančiai šiurpuliukų. Pasiilgstu tavo švelnių bučinių, nuo kurių suvirpa mano širdis. Pasiilgstu tavo šilto žvilgsnio, žiūrinčio man į akis. Pasiilgstu tavo gražių žodžių ir tavo žavios šypsenos...
Nenoriu liūdėti, kentėti, mylėti, Nenoriu matyti ir kely sutikti.. Nenoriu šnekėti, kalbėti ar rėkti, Nenoriu būčiuoti, tik noriu dar kartą Užrišti, ir dar katą širdy paskandinti..
Štai atėjo laikas mums išsiskirti, Štai jau ir gėlės nužydėjo, Ir medžių lapai nubyrėjo, Saulutė pasislėpė, Sniegelio atsirado Ir tas man primena tave....
Lapas.. Jis baltas ir su langeliais.. Matau raštą.. Jis juodas.. Matos drebančia ranka rašyta.. Gal rašė skubėdamas.. Gal susijaudinęs.. O gal išsigandęs.. O gal nusivylusiu gyvenimu.. Jis žiaurus, negailestingas.. Bet mes toki sukuriam ir padarom.. Neneik tiesos.. Žmogus yra Dievas.. Kaip ir Tu ar Aš..