Kartą jaunuolis sumanė vesti ir nuėjo pas savo tėvą vyriškai pasikalbėti. Jis pasakė: - Tėve, aš noriu vesti, – tėvas tylėjo. Tada jis pasakė: - Bet, tėve, ji graži!.. Tėvas tylėjo, bet ant žemės parašė nulį. Jaunuolis nesuprato ir vėl pasakė: - Bet, tėve, ji turtinga! Tėvas vis dar tylėjo, bet parašė dar vieną nulį. Jaunuolis vis dar nieko nesuprato, ir sušuko: - Bet, tėve, aš ją myliu! Tėvas parašė priekyje tu nulių vienetą ir pasakė: - Sūnau, vesk ir būk laimingas!
Susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė. Pirmasis pasakė taip: - Meilė - tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, deja, nėra atspari klimato poveikiui Antrasis tarė šitaip: - Meilė - tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali ilgą laiką skanaudamas gerti mažais gurkšneliais, o gali ir didžiuliais gurkšniais tarsi ištroškėlis bematant išgerti visą bokalą, bet ir vienu, ir kitu atveju neišvengiamai pamatysi dugną O trečiasis pripažino tokią tiesą: - Meilė ir yra meilė: ji atsitiktinė ir dėsninga, ji egzistuoja ir dabartyje, ir amžinybėje Visiems trims bičiuliams patiko šių žodžių grožis ir išmintis. Tad pakelkime taurę už meilę!
Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams. - Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, – kukliai prisipažino dzūkas. - O aš, – išdidžiai pareiškė suvalkietis, – atboginau arbatai pilstyti tinkleli su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis. Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus!
Apie meilę kalbama daug ir visur. Tiktai šeimoje tą žodį retai išgirsi. Jis tarsi pamirštas arba uždraustas. Žodis „meilė“ yra magiškas. Jo vartojimas arba nevartojimas visada sukuria atmosferą. Leiskite man papasakoti vieną tikrą istoriją. Keturiolikos metų mergaitė bandė nusižudyti. Tėvams pavyko ją išgelbėti. Išsigandę gimdytojai nuvedė dukrelę pas psichologę. Klausinėjama apie priežastis mergaitė tyliai sušnibždėjo: – Manęs nemyli tėvai. Motina, inteligentiška moteris, pasibaisėjusi sutriko: – Dukrele, ką tu šneki?! Ar galima labiau mylėti, negu mes tave mylime?! Žiūrėk, tėtis dirba du darbus. Plėšosi – ir tik dėl tavęs. Daug ko patys atsisakome ir perkame tik tau. Aš mažai uždirbu, bet siūdama bandau padidinti šeimos pajamas. Bet ar aš kam priekaištauju?! – Bet niekada, niekada nepasakėte, kad mane mylite! – proverksmais kalbėjo mergaitė. – Viešpatie, Dieve mano! Tavo tėtis jau penkiolika metų man nesako, kad mane myli Bet aš jaučiu ir žinau, kad jis mane myli ir man to pakanka, – stebėjosi motina. – O man nepakanka, – vos girdėjosi dukrelės balsas. – Gerai Tau sakysime. – Čia juokdamasi, čia verkdama pasakė motina. – Kiek kartų tau reikės tai sakyti? – Tris kartus per dieną, – gana tyliai, bet ryžtingai pasakė mergaitė. Tad pakelkime taures ir patys sau pasižadėkime dažniau vartoti magiškąjį žodį „myliu!“, už meilę šeimoje!
Piršliavimas. Vaikinas atėjo pas mylimosios tėvus pirštis. Tėvas atidžiai klausosi jo prisipažinimų. - Aš negeriu svaiginamųjų gėrimų!- sako vaikinas. - Pagirtina! - Nerūkau. - Labai gerai,- sutinka tėvas. - Kortų net į rankas neimu. - Aišku - Gyvenu tvarkingai. Vakarais niekur neslampinėju gatvėmis - Puiku. - Ar galiu tikėtis jūsų dukters rankos? - Niekuomet! - suriko tevas. - Vaikine, aš nenoriu, kad mano žmona man prikaišiotų ir tamsta rodytų pavyzdžių. Tad pakelkime taures už tuos, kurie gyvenime ne angelai!
Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo kelią. Tarp tūkstancių ir milijonų kelių gyvenimas sujungė Jūsų kelius, kurie nuo šiol bus vienakrypčiai, lyg galinga gyvenimo upė. Plaukite ja laimingai, sukūrę savo simbolinį laivą. Vairuokite ji pasikeisdami, kad protingai išvengtumėte povandeniniu klastingų uolų, nuovargio ir kasdienybės. Pasistenkite, kad Jūsų laive skambėtų ne vien tik Jūsų balsai ir komandos, bet ir čiauškėtų tobuliausi kūriniai – mažieji vaikučiai, suteikdami Jūsų bendram gyvenimui GYVYBĖS ir LAIMĖS.
Ilgai svarstęs jaunuolis nusprendė savo sužadėtinei per Kalėdas padovanoti pirštines. Su savo seserim jis nuėjo į parduotuvę ir jas nupirko. Sesuo tuo pat metu nusipirko apatines kelnaites. Namie jaunuoliai pirkinius netyčia sumaišė. Vaikinas vietoj pirštinių sužadėtinei nusiuntė kelnaites, prie dovanos pridėdamas laiškelį: “Brangioji, sveikinu tave su Kalėdomis ir siunčiu kuklią dovanėlę. Išrinkau tai, ko, manau tau reikia labiausiai. Kai pirkau, pardavėja man parodė savąsias, kurias dėvi jau 4-is mėnesius. Jos netgi nesusitepusios. As labai norėčiau jas matyti ant tavo kūno. Beje, nežinojau, koks tavo dydis. Kadangi pardavėja labai panaši į tave, paprašiau, kad pasimatuotų. Tai buvo puikus reginys. Manau, aš tavo dydį greit sužinosiu ir prisiminsiu. Kai tu panešiosi, jos lengviau nusimaus, bus itin patogios. Tikiu, kad tu šitą dovaną priimsi su tokiu pat jausmu, su kokiu aš dovanoju. Dėvėk jas per Kalėdas ir Naujus Metus. Aš tiesiog degu iš nekantrumo - labai noriu pamatyti jas ant tavo kūno. Niekas (net aš pats) negaliu suskaičiuoti bučinių, kuriuos ant jų palikau ir paliksiu. Karštai bučiuoju tai, kas jose retkarčiais buna” Tad siūlau išgerti už beprotišką vyrų meilę.
Turtingas verslininkas nusprendė vesti ir kreipėsi į pažinčių tarnybą prašydamas jam surasti turtingą našlę. - Be abejo, pageidaujate, kad ji būtų ir graži? – pasiteiravo tarnautojas. - Aišku! Tokia, į kurią būtų malonu ir pačiam žiurėti, ir ne gėda svetimam parodyti… Kad ji būtų tarsi iš paveikslo išlipusi… – patikslino verslininkas. Netrukus užsakovas buvo supažindintas su kandidate į žmonas. Į kontorą įlekia iširdęs verslininkas ir ima žaibus ir perkunus laidyti. - Tai ką? Jūs iš manes šaipytis bandote? Aš prašiau, kad būsimoji žmona būtų tokia graži, tarsi iš paveikslo išlipusi… O ką jūs atsiuntėte? Ji šleiva, viena akis išsprogusi ant kaktos, kitos visai nematyti, tarsi jos niekada ir nebūta… Ausys atvėpusios, nosis ne nosis, o tikra kultuvė, dantys keli ir tie patys burnoje netelpa… - Ko jūs taip piktinatės, pone? – ėmė raminti jį pažinčių agentas. - Tai juk skonio reikalas. Vieniems patinka Rafaelis ar Rembrantas, kiti del Pikaso iš proto kraustosi… Tad pakelkime taures už skonių įvairovę. Juk visi žinome, jog dėl skonio nesiginčijama.