Lakštingaloms suokiant. Paupys. Šiltas vasaros vakaras. Ant kranto sėdi jis ir ji. Aplinkui nė gyvos dvasios. Krūmuose lakštingalos suokia… - Meilute, duok! – papraše jis. - Negaliu! – griežtai atšovė ji. - Na, tik vieną! - Neduosiu. - Pupuliuk, tik vieną, na, tik vienui vieną… - Nė už ką. - Brangioji, nepalyginamoji, mylimoji… - Jau girdėjau… - Negi nepasigailėsi manęs? - Neprašyk, negausi. - Lakštingalos suokia… širdis tiesiog alpsta, kaip norisi… - Ir tegul alpsta. - Nejaugi tu būsi tokia kietaširdė? - O ką aš darysiu atidavusi tau paskutinę cigaretę? Pakelkime taures už nerūkančiuosius.
Neįvykusios piršlybos. Senbernis nutarė išsivirti virtinukų. Tačiau neturėjo mėsmalės ir negalėjo susimalti mėsos. Jam šovė išganinga mintis, gal nueiti pas našlę kaimynę ir pasiskolinti. Lipa jis laiptais ir galvoja: šit paprašysiu mėsmalės. Ji paklaus, kam ji man reikalinga. Aš atsakysiu – noriu išsivirti virtinukų… Teks ją pakviesti į svečius, reikės atkimšti butelį… Išgersime, suris svetimą gerą… Tikriausiai panorės pasimylėti… Neduok Dieve, ji taps neščia… Prispirs ją vesti… Pagyvensim kurį laiką, reikės išsiskirti… Visą likusi gyvenimą teks mokėti alimentus… Pasigvieš į visą mano turtą… Velniams man to reikia!” Kaip tik su šia mintimi senbernis priejo prie našlelės buto, paspaudė durų skambuti. Durys atsidarė, jis ir sako: - Žinai, kaimynėle, eik tu po velniu su savo mėsmale! Pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.
Debug information: Sveikinimai vestuvių proga (Visi tekstai Eiliuoti vestuvių sveikinimai)
Šeimyninis gyvenimas yra subtilus muzikos instrumentas, be to – styginis. Neįtempsi? – neskambės, pertempsi – stygos nutruks. Viskas turi buti gerai sustyguota. Sveteliai, išgerkime už tai, kad mūsų jaunavedžiai puikiai sustyguotų savo šeimyninį instrumentą.
Ilgai svarstęs jaunuolis nusprendė savo sužadėtinei per Kalėdas padovanoti pirštines. Su savo seserim jis nuėjo į parduotuvę ir jas nupirko. Sesuo tuo pat metu nusipirko apatines kelnaites. Namie jaunuoliai pirkinius netyčia sumaišė. Vaikinas vietoj pirštinių sužadėtinei nusiuntė kelnaites, prie dovanos pridėdamas laiškelį: “Brangioji, sveikinu tave su Kalėdomis ir siunčiu kuklią dovanėlę. Išrinkau tai, ko, manau tau reikia labiausiai. Kai pirkau, pardavėja man parodė savąsias, kurias dėvi jau 4-is mėnesius. Jos netgi nesusitepusios. As labai norėčiau jas matyti ant tavo kūno. Beje, nežinojau, koks tavo dydis. Kadangi pardavėja labai panaši į tave, paprašiau, kad pasimatuotų. Tai buvo puikus reginys. Manau, aš tavo dydį greit sužinosiu ir prisiminsiu. Kai tu panešiosi, jos lengviau nusimaus, bus itin patogios. Tikiu, kad tu šitą dovaną priimsi su tokiu pat jausmu, su kokiu aš dovanoju. Dėvėk jas per Kalėdas ir Naujus Metus. Aš tiesiog degu iš nekantrumo – labai noriu pamatyti jas ant tavo kūno. Niekas (net aš pats) negaliu suskaičiuoti bučinių, kuriuos ant jų palikau ir paliksiu. Karštai bučiuoju tai, kas jose retkarčiais buna…”
Vienas žmogus visą gyvenimą ieškojo tobulos moters. Ieškojo atkakliai ir kantriai. Ieškojo, ieškojo ir liko senberniu Žmonės ėmė jo klausinėti: - Tu apkeliavai kone visą pasaulį, buvai visuose kontinentuose, lankeisi tolimiausiuose Žemės kampeliuose, apkeliavai labiausiai išsivysčiusias šalis ir lankeisi atsilikusiose, laukiniuose kraštuose Tad nejaugi taip niekur ir nesuradai sau tinkamos, arba, tavo žodžiais tariant, tobulos moters? - Oho, ir dar kiek daug aš jų, tobulų moterų, sutikau, prisipažino senbernis. - Tai kodėl gi tu jų nevedei? - Matote, sutrikęs prisipažino viengungis, jos irgi ieškojo tobulo vyro Tad išgerkime už tuos, kuriuos sutikome gyvenimo kelyje, ir už tuos, kurie mus sutiko tame kelyje!
Pajauniams ir uošvei girdint, jaunikis kategoriškai pareiškė: - Reikalauju, kad tiksliai būtų paskirta sutuoktuvių valanda. Noriu, kad gerai pavaišintumėte mano visus draugus. - Jaunikiui išejus iš kambario, nepatenkinta būsimoji uošvė dukrai sako: - Tik pasigerėk, koks įsakinėtojas atsirado! Ar ne per daug tų žentelio norų? - Nieko, mamyte, - atsakė dukrelė. - Tai paskutinė jo valia. Pakelkime taures už tai, kad vyras namuose galėtų pareikšti ne tik paskutinę savo valią.
Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė. - Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė. - Ko vertas būtų gyvenimas be manęs? - O ko verta Meilė be ištikimybės? - Prieštaravo šioji. - Vaikeliai, – įsikišo Fantazija. - Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų. Tad pakelkime taures už Fantaziją.
Dykuma ėjo asilas. Ėjo savaitę, antrą Karštis nepakenčiamas, ištroško, net išdžiūvo visas. Staiga asilas mato - stovi dvi statinės: vienoje vanduo, kitoje - vynas. Kaip jūs manote, ką ėmė gerti asilas? Atspėjote - asilas puolė prie vandens. Taigi, mielieji sveteliai, nebūkime asilais! Gerkime vyną, o vandenį palikime sriubai ir galvijams.
Kartą gyveno dvi šeimos. Vienoje augo sūnus gražus ir protingas jaunuolis, o kitoje stiebėsi dukra kukli ir nuostabi mergina. Likimas suvedė jaunuolius, sujungė jų širdis. Abi šeimos susirinko, pasitarė ir pastatė jaunavedžiams atskirą namą gyvenkite savarankiškai ir laimingai. Būdami jauni, jaunavedžiai pamanė esą visiškai laisvi, savarankiški ir nuo niekieno nepriklausomi. Dar daugiau: jie įsivaizdavo save kur kas protingesniais už savo tėvus. Tad visą savo gyvenimą tvarkė savo galva ir nekvaršino savęs mintimi, jog galima į tėvus kreiptis pagalbos, paramos ar tiesiog paprasčiausio patarimo. Laikui bėgant į jaunos šeimos namus atėjo ir barniai, ir nesusipratimai, ir nepelnytos nuoskaudos. Kentėjo, blaškėsi jaunieji ir nežinojo, kaip išbristi iš susidariusių bėdų bei rūpesčių. Tad išgerkime už tėvų išmintį. Gal ir jie jaunystėje neišvengė bėdų, bet bent jau žino, kaip išvengti jų mums, jų vaikams. Tad šis tostas už mūsų tėvelius!