Gražiausi tostai draugams visoms progoms bei užstalės palinkėjimai draugams įvairiomis temomis.
Gyveno kartą karalius ir turėjo jis juokdarį. Kartą karalius sugalvojo juokdarį pravirkdyti... Nužudė karalius juokdario tėvus - juokdarys vis juokėsi, nužudė jo žmoną - jis juokėsi, nužudė jo vaiką - juokdarys nuliūdo, bet jis vis tiek juokėsi... Tada karalius nužudė jo geriausią draugą - juokdarys apsiverkė. Karalius nustebo ir klausia: -Aš nužudžiau tavo tėvus, žmoną, vaiką, o tu vis tiek juokeisi. Kodėl kai nužudžiau tavo geriausią draugą tu apsiverkei? Juokdarys ir aiškina karaliui: -Tėvai buvo seni - vis tiek turėjo greit mirti, žmoną - susirasiu kitą, vaikas - bus dar tų vaikų, o tokio geriausio draugo gyvenime neturėsiu!
Kaip pirma kartą pamačiau tavas akis Aš pasakiau sau, gal čia gyli žydra jūra, o gal vandenynas. Galėčiau paskęsti tavosiose akyse, Man jos įstrigo labai giliai. Aš pirmą sekundę supratau, kad tai tu esi.. O kaip išgirdau tavo balsą, man tai atrodė muzika. Aš net negalėjau patikėti, kad tai tu.. Pirmą kartą supratau, kad galiu mylėti. Pirmą kartą susimąsčiau ar galiu tikėti? Pirmą kartą pagalvojau, gal tai tu tas žmogus, kuris esi man svarbiausias pasaulyje? Supratau kad, nebegalėsiu tavęs pamiršti Ir supratau kad, joks žmogus tavęs negali taip mylėti taip kaip AŠ..
Už draugystę Gyveno kartą senas senas žmogus. Jis pragyveno ilgą gyvenimą, turėjo daug draugų, garbingą profesiją, krūvą vaikų ir anūkų, jaukius namus. Ateina pas senuką Mirtis ir sako: Einam su manimi. Kodėl? nustebo senukas. Aš juk dar sveikas, linksmas, gyvenimu patenkintas. Aš nenoriu mirti. Man patinka gyventi. Gerai, sutiko Mirtis. Aš paliksiu tave ramybėje. Gyvenk sau laimingai, bet su viena sąlyga. Juk m turėjai daug draugų. Tad štai: nuo šiol už kiekvienus pragyventus metus aš su savimi pasiimsiu po vieną gerą tavo draugą. Sutinki? Ir tada senukas pravirko. Tad pakelkime taurę už tas senuko ašaras ir už tvirtą draugystę!
Kai skausmas žiaurus Tavo širdį suspaus Nesiskųski žmonėms, jie Tavęs neužjaus, O kai laimės žvaigždutė Tau suspindės Nesigirki žmonėms, Nes jie Tau pavydės.
Vieną pagarsėjusį pilietį aplanko senas pažįstamas. – Tikiuosi nesutrukdžiau?- pasakė jis šypsodamasis. – Nieko, nieko,- pasakė šeimininkas. – aš jau ir prieš tai blogai jaučiausi. Tačiau labai džiaugiausi, kad atvažiavai pas mane. Po tiek metų. Po tiek gyvenimo audrų… Ir sveikas, ir gyvas. Džiaugiuosi iš visos širdies. – Jeigu tikrai džiaugiesi, užmokėk taksistui, kuris mane atvežė, aš neturiu nė cento. – Kad tu sprandą nusisuktum. Tai ko važinėji, jeigu pinigų neturi? Pakelkime taures už tuos draugus, kurie neturėdami pinigų, nevyksta į svečius.