Gražiausi tostai draugams visoms progoms bei užstalės palinkėjimai draugams įvairiomis temomis.
Už pasitikėjimą draugais N uolat labai užsiėmęs verslininkas Laisvūnas ėmė įtarti savo žmoną neištikimybe. Kaip paprastai susirengęs tolimon kelionėn, jis pasikvietė geriausią savo draugą Gabrielių ir šiam sako: - Gabrieliau, tu - mano geriausias draugas. Ir turiu prisipažinti, jog man kelia nerimą kai kurie mano žmonos poelgiai. Bijau, kad ji man neištikima... Aš dabar skrendu i Čikagą, savo žmoną užrakinau namuose, štai raktai nuo namų, juos atiduodu tau. Jeigu kas nors man nutiktų, nueik j mano namus, atrakink juos ir papasakok žmonai, kas man nutiko... Po kelių valandų Laisvūnas jau buvo aerouoste. Kai su grupe keleivių jis pasuko išėjimo link, staiga išgirdo šaukianti Gabrielių. - Klausyk, - šaukė tas iš toli, - tu supainiojai, davei man ne tuos raktus! Jie netinka tavo namų durų spynai!.. Tad pakelkime taurę už tuos žmones, kurie, patikėdami savo draugams paslaptis, patikėtų jiems ir savo tikruosius raktus!..
Drauge, norėčiau padovanoti Tau lietų... Tokį vėsų, bet dieviškai gaivų. Bet, deja, aš tik žmogus. Ir tegaliu padovanoti tau lašą. Imk, jis tavo. Norėjau padovanoti Tau visas pasaulio pievas, kuriose kasdien matytum galybes gėlių. Bet aš tik žmogus, atleisk... Taigi, įteiksiu tau mažą gelytę, kuri nuvys greičiau, nei Tu. Štai, imk ji. Norėjau padovanoti Tau bekraštį dangų... Deja, nepakėliau aš jo. Juk aš tik žmogus... O dabar nusišypsok, juk pasaulis toks nuostabus!
Norėčiau Tau atnešti kupiną draugystės širdį, nors ji maža, bet telpa joj be galo daug! Norėčiau Tau padovanoti giedrią ir žvaigždėtą naktį, atnešti virš jūros klykiančią žuvėdrą, bangų ošimą.. Gyvenimą paskirti Tau!!!.. Tačiau, juk aš tik draugė tau esu ir draugiška širdim Tave myliu!
Už tikrus draugus Turėjo tėvai vienturtį sūnų. Jis linksmai gyveno, laimingai augo, kiek norėjo - valgė ir miegojo. Turėjo ir draugų, kaip jis pats sakė. Kartą jis sutiko puikią mergaitę - vienintelę ir nepakartojamą, tą, kurios ieškoma visą gyvenimą. Ruošiantis vestuvėms, tėvas kreipėsi į sūnų: - Klausyk, sūneli, tau ir taip rūpesčių pakanka. Duok man savo draugų adresus ir aš juos visus pakviesiu į vestuves. Sūnus sutiko. Atėjo vestuvių diena. Dalyvavo daug giminaičių, o jaunikio draugų... nebuvo. Nieko nesuprasdamas, jaunasis kreipėsi į savo tėvą. Į jo priekaištingą žvilgsnį tėvas atsakė: - Aš pakviečiau visus tavo draugus. Bet vietoje kvietimo į vestuves, aš jiems visiems pasiunčiau prašymus, kad jie tau pagelbėtų. Kaip matai - padėti tau nepanoro niekas... Tad pakelkime taurę už tuos draugus, kurie visada ateis į pagalbą ir kurie niekada nepaliks mūsų nelaimėje!