Sveikinimai

Sveikinimai ir palinkėjimai visoms progoms

Žodžiai

Žodžiai įvairiomis temomis

Užuojautos

Užuojautos žodžiai netekties valandą

SMS sveikinimai ir SMS žinutės

SMS sveikinimai bei palinkėjimai SMS žinute

Tostai

Tostai visoms progoms ir šventėms

Juokingi tostai

Juokingi tostai ir linksmi palinkėjimai įvairioms progoms

Kvietimai

Kvietimai ir kvietimų tekstai įvairioms progoms

Padėkos ir atsiliepimai

Padėkos ir atsiliepimai įvairioms progoms

Mintys, frazės, posakiai

Mintys įvairiomis temomis

Įdomybės

Įdomybės ir aktuali informacija apie šventes bei tradicijas

El. atvirukai

Elektroniniai atvirukai ir el. sveikinimai visoms progoms

Sveikinimai

Gražiausi sveikinimai ir palinkėjimai visoms progoms. Pasveikink savo artimuosius, draugus ar kolegas įvairiomis progomis.

Kiti

Lapkričio 25 dieną minima šv. Kotryna. Ji buvo IV a. kankinė. Laikoma, kad šv. Kotryna yra mokslininkų globėja. XIX a. Žemaitijoje tikėta, kad šv. Kotryna padedanti, jei to prašoma, vyrams gauti gerą žmoną. Teigta, kad nevedusieji šito melsdavę šv. Kotrynos dienos išvakarėse.

Debug information: Šventės, Lapkričio mėnesio šventės, Rudens šventės

Kiti

Dainuojamoji tautosaka – tautosakos rūšis, pasižyminti poetinio žodžio ir muzikos sinkretiškumu (muzikos ir teksto ryšys yra pirminis ir neatsiejamas) arba sintetiškumu (muzika ir žodinis tekstas sukuriami kaip atskiri elementai).

Tautosakininkai (poetinio žodžio tyrinėtojai) dainuojamosios tautosakos žanrais tradiciškai laiko dainas, sutartines, raudas ir giesmes. Etnomuzikologai dainuojamajai tautosakai (dažniau vartodami terminą vokalinis folkloras) dar priskiria pasakų dainuojamuosius intarpus, garsų pamėgdžiojimus, erzinimus, šūksnius ir kitus trumpųjų pasakymų žanrus, kurie gali būti atliekami dainuojant arba melodeklamuojant, kalbant. Dainuojamąją tautosaką (vokalinį folklorą) fiksuoja ir tiria etnomuzikologija, muzikos antropologija, lyginamoji muzikologija (anksčiau vartoti terminai – muzikos etnografija, muzikos folkloristika), muzikos akustika. Dainuojamosios tautosakos žodinį tekstą, kalbinių ir muzikinių intonacijų sąsajas tiria folkloristika.

Debug information: Tautosaka, Dainos

Kiti

Angeliukas turi galvą,
Bet neturi smegenų...
Jeigu smegenis turėtų,
Būtų durnas, kaip ir Tu...

Debug information: Įvairūs

Kiti

Žemaičių patarlės ir priežodžiai. Žemaičių posakiai.

  1. Abi labi begėdi, veltėdi.
  2. Ju skubini Ju subini.
  3. Liuosas ir po kere begyvena.
  4. Obuolys nu obols netoli rieda.

Debug information: Patarlės, Žemaičių posakiai, Žemaičių priežodžiai

Kiti

Kai šalti rudens vėjai aimanuoja..
Ir klausia kas laimę atneš!
Prie bevystančio ramunės žiedo..
Aš ilgiuos, ilgiuos tavęs!

Debug information: Įvairūs

Kiti

Kas yra meilė? Daug kalbama apie meilę. O kas yra toji meilė?
Į šį klausimą vienas filosofas atsakė:
- Meilė - tai vienas bučinys, trys bučiniai, keturi bučiniai, penki bučiniai, keturi bučiniai, trys bučiniai, du bučiniai, vienas bučinys...
Tad pakelkime taures ir nuoširdumo, draugystės, artimo meilės vardan pabučiuokime savo kaimynę, sėdinčią prie šio stalo!

Debug information: Įvairūs

Kiti

Kasmet trečio mėnesio trečią dieną Japonijoje švenčiama Lėlių šventė. Tai mergaičių šventė, švenčiama šeimose, kuriose auga dukros. Hina – medinė lėlė, papuošta kimono. Kiekviena japonų mergaitė turi tokių lėlių rinkinį. Jį gauna dovanų vos gimusi.

Debug information: Šventės, Kovo mėnesio šventės, Pavasario šventės

Kiti

Niekada nemušk voro, nes numuši savo laimę.

Debug information: Prietarai, Prietarai apie gyvūnus, Prietarai apie vorus

Kiti

Jei niežti nosį – sužinosi gerą naujieną.

Debug information: Prietarai, Prietarai apie žmones

Kiti

Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šis laikotarpis būna nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos. Lietuvoje Užgavėnės tradiciškai švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, liaudies buities muziejuje Rumšiškėse (savaitgalį prieš Užgavėnes). Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe.

Užgavėnių tradicijos ir papročiai

Užgavėnės užbaigdavo mėsėdžio laikotarpį, bažnytiniame kalendoriuje Užgavėnės yra diena prieš didįjį gavėnios pasninką. Žiemos palydų šventėje pagrindinis dėmesys pagoniškoje Lietuvoje buvo nukreiptas į apeigas, tariamai turinčias išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, taip pat magija suteikti jai derlingumo galią, kad pajėgtų megzti vaisius, duodančius žmonėms kasdieninę duoną.

Šios žiemos šventėje svarbią vietą užima apeiginis stalas, kurio pagrindiniai patiekalai siekia pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikus. Iš valgių pagrindinę vietą užėmė blynai, su savo kilme vienas iš archajiškiausių patiekalų, ilgainiui tapęs apeiginių šių švenčių patiekalu. Nuo žilos senovės žmonės blynus valgė patys ir jais vaišino kitus. Užgavėnes pradėdavo švęsti jau nuo ketvirtadienio (jos vadinamos riebiomis), žmonės pagal išgales valgydavo kuo daugiau ir daugiausia mėsos. Buvo manoma, kad jeigu daug valgysi šiomis dienomis – tuo geresnį gyvenimą turėsi visus metus. Buvo valgoma 9, 12 kartų. 9 turėjo magišką reikšmę, o 12 greičiausiai simbolizavo 12 sočių mėnesių. Gausus stalas buvo nukrautas visą dieną, nes laukiama svečių persirengėlių.

Vienas iš svarbiausių Užgavėnių papročių persirenginėti, maskuotis žvėrimis, gyvuliais, nepažįstamaisiais žmonėmis, velniais, raganomis, demonais, ir kt. Persirengėliai užsidėdavo kuo baisesnes kaukes, padarytas iš medžio žievės, avikailio, ar šiaip kailio. Vienos kaukės besijuokiančios, kitos – piktos, jos buvo nudažomos įvairiomis spalvomis.

Senovėje šią dieną žmonės mėgo važinėtis rogutėmis ar geldomis pakinkytomis pačiais geriausias arkliais. Vyrai su žmonomis susėdę į roges ar geldas, apvažiuodavo javų laukus. Buvo tikima kuo daugiau kartų apvažiuosi tuo didesnis derlius, ar geresnės bitės. Taip pat bevažiuojant reikėdavo išvirsti iš rogių ir išsivolioti sniege. Besivažinėdami dainuodavo, šūkaudavo, linksmindavosi, nes buvo manoma kad triukšmas pažadins žemę iš gilaus miego. Apeiginiame pasivažinėjime svarbią vietą užėmė laistymasis vandeniu. Senovės žemdirbiui tai buvo ne pramoga, o priemonė sukelti atšilimą, paverčiant sniegą vandeniu, kuris garantuoja būsimai augmenijai ir pasėliams pakankamai lietaus.

Morė

XIX a. žmonės pradėjo vežioti po kaimus moters pavidalo stabą, kuris turėjo daug pavadinimų iš žilos senovės, „Senė Kūniškė“, „Boba“, „Motinėlė“, „Morė“ – šis pavadinimas išliko ir iki mūsų dienų. Morė buvo apsiausta senais kailiniais arba margomis pakulinėmis paklodėmis. Pastatytą į roges Morę veždavo per kaimą, ją lydėjo persirengėliai su dainomis, šūkavimais, krėsdavo pokštus, vogdavo (juokais). Aišku nepamiršdavo svarbiausio atributo – blynų. Vežama Morė judėdavo, mataravo spragilais lyg norėdama kam nors suduoti, ją nuveždavo už kaimo ir sudegindavo ar paskandindavo.

Debug information: Šventės, Kovo mėnesio šventės, Pavasario šventės, Užgavėnių papročiai, Užgavėnių tradicijos, Vasario mėnesio šventės, Žiemos šventės

Populiariausios paieškos:

Paskutinės paieškos:

Palaukite...