Mama, nešuosi aš pasakas tavo, Ir lopšines, dainas slepiu širdyje. Aš bučiuoju kiekvieną raukšlelę, Rūpesčių antspaudas tavo veide. Juk tai tavo bemiegės naktelės, Kai ant rankų pavargus supai. Juk tai mano vargai, Tapę tavo vargeliais. Mažosios sėkmės – Tavaisiais džiaugsmais.
Šie žodžiai mano, mama, Tau, brangioji, Aš juos skiriu šiandieną vien tik Tau, Ir iš visos širdies už nerimą dėkoju, Už nemigo naktis, už viską, ką gavau.
Papuošti sidabru smilkiniai, O širdy viešpatauja ramybė. Išauginti vaikai, nugalėti vargai Praeity vien praėjusių metų grožybė. Tad būkit laiminga ir gyvenkit ilgai, Lai gegužiais žaliais ir gruodžiais žvarbiais Eina metai žingsniukais mažais.
Tu lyg lietus, kuris nuplauna sąžinės krantus Rasos lašais ant žemės akmenų tylių... Apgaubki laime pievoj žaidžiančius vaikus Ir pienės pienu piešk pasaulį ant delnų...
Būk jiems gaiva, kuri ateina po staigaus lietaus, Būk baltas rūkas, sklendantis link debesų, Tyra, dora ir dieviška palaima iš dangaus, Gyvenanti dėl meilės ir kančios.
Esi viena tokia, be galo mylima! Ir būk laiminga tarp savų vaikų!