Matematiškai paskaičiavus, biologiškai nustačius, chemiškai ištyrus, fiziškai pasvėrus, lietuviškai aprašius, vokiškai išvertus, angliškai nusišnekėjus, informatiškai apdorojus, geografiškai apieškojus, istoriškai padiskutavus, filosofiškai pažvelgus, politiškai įteisinus, meniškai apipavidalinus, muzikaliai pagražinus, teologiškai nušvietus ir žmogiškai pagalvojus buvo iškelta hipotezė, kuri skamba taip: ar tik tu nebūsi vienas iš nuostabiausių žmonių žemėj..
Norėčiau padovanoti Tau lietų.. Tokį vėsų.. Bet dieviškai gaivų.. Bet, dėja aš tik žmogus.. ir tegaliu padovanoti lašą.. Imk jis tavo.. Norėjau padovanoti Tau visas pasaulio pievas.. Kuriose kasdien matytum galybes gėlių.. Bet aš tik žmogus.. Atleisk.. Taigi įteiksiu tau mažą gėlytę.. kuri nuvys greičiau, nei Tu.. Štai imk jį.. Norėjau padovanoti Tau bekraštį dangų.. Dėja nepakėliau aš jo.. Juk aš tik - žmogus..
Taigi dovanoju Tau vieną žvaigždelę.. Dabar pažvelk pro langą.. Pirmoji žvaigždutė, kuri Tau kris į akį, ir bus toji.. Aš tik žmogus, bet man tas nerūpi. Žmogus yra didis savimi, o tai svarbiausią.. Vieni liūdi lyjant, kiti džiaugiasi.. Vieniems dovanoja gėles, kiti visą gyvenimą žydi.. Vieni garbina žvaigždes, kiti patys yra ryškiai šviečiančios žvaigždės.. O dabar nusišypsok Juk pasaulis toks nuostabus..
Pažadinus, tai kas buvo užmigdyta.. Pažvelgus, kai vėl viskas nušvinta.. Pagalvoji, ar yra pasaulyje geresnis draugas už Tave.. Nusijuoki, supratęs, kad tokio kaip Tu tikrai nėra.. Nes tiek daug nuostabumo būna retame kūne.
Aš prisimenu tą tamsią naktį, Kai žvaigždes žibėjo aukštai Kai prispaudęs mane prie krūtinės Apie laimę dainas dainavai. Ir kaip su meile aš klausiaus Apie laimę skambiųjų dainų Man taip norėjos sušukti "Brangusis aš tave myliu" O tu lyg visą tai supratęs Mane suspaudei glėbyje tvirtai Ir spindinčiom akim pažvelgęs Mane pabučiavai karštai, karštai. Aš čia tik vieną akimirką. Ir dovanoju ją Tau. Prisimink tą, kurį kaip ir tu myli gyvenimą, juoką, draugus.
Už draugus Daug metų gyveno senas žmogus. Atėjo laikas mirti. Tada jis pakėlė rankas į dangų ir kreipėsi į Dievą: - Dieve, leisk man dar šiek tiek pagyventi: - Kiek dar norėtum pagyventi? - paklausė Dievas. - Tiek, kiek lapų ant šito medžio. - O, tai labai daug. - Na, nors tiek, kiek yra obuolių ant šitos obels. - Ir jų labai daug, - atsiduso Dievas. - Geriau aš tau leisiu pagyventi tiek, kiek tu turi draugų. - Neturiu aš draugų, - liūdnu balsu pasakė senelis ir drebančia ranka nusišluostė ašaras. Tad pakelkime taurę už draugus! Ir kad jų būtų daugiau, negu yra lapų ant medžio!
Aš pabūsiu lietum, kai Tau širdį skaudės, kad galėčiau nuplaut dalį Tavo rimties. Aš ateisiu išryto, jei reikės - ir nakčia, kad galėtum mylėt, kad liktum šalia. Aš ateisiu. Tu lauk ir jei niekas nekvies, Tau atnešiu lietaus ir truputį nakties.