Aistringo vandenyno fantastiškam dugne. Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk. Neperleisk niekam. Sunaikink mane, tik leisk bent akimirkai nušvisti tuo ką turiu, ir ko neturiu. Kaip savo kūdikį mane išvystyk, pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.
Pasiklydusi svajonėse maža mergaitė bėgo per rasotą pievą su begale žiedų ir drugelių..Ji nežinojo, kas yra meilė ir neapykanta, pasitikėjimas ir išdavystė, kilimas ir nuopuolis, džiaugsmas ir liūdesys, jai nereikia slėptis, jai nereikia būti kitokiai, nei ji yra..Jos gyvenimas-bėgimas. Ji tik bėga, bėga, bėga..Jos žingsniams atitaria vėjas, lietus, saulė..visas pasaulis..visa visata..Juk ji maža mergaitė, pasiklydusi svajonėse..ji nepažįsta žmonių, nepažįsta žodžių..nepažįsta savęs..Ji net nežino, kad yra maža mergaitė. Ji tik bėga..bėga..bėga..Bėga ne nuo kitų ir ne nuo savęs, ne nuo vėjo ir ne nuo lietaus..Ji bėga be tikslo ir be prasmės. Jos niekas nestumia, jai niekas neliepia bėgti-tai įprotis , vidinis postūmis, instinktas. Ji to niekur neišmoko, niekas jai neparodė...ji buvo tokia ir bus..maža mergaitė pasiklydusi svajonėse..diena keičia naktį. Naktis keičia dieną. Saulė kyla ir leidžiasi..o ji bėga...bėga per gyvenimą..per svajones..per pievą..
Tik dvi klajojančios širdis mes esam kalnuose.. Dvi gintaro dalelės plaukiančios bangose.. Du pauksčiai skrajojantys debesyse.. Du jausmai gimę skirtingose širdyse.. Dvi svajonės mintyse.. Bet kokie mes skirtingi.. Tuo pačiu ir melagingi.. Jungia mus tik meilė viena.. Tokia tauri ir paprasta.. Stipri ir nenugalima.. Jos dėka esam neišskiriami.. Švelnus, gražus, visada ištikimi.. Esame kartu ir būsime amžinai.. Mes jug vienas kitam skirti.. Pritars mums ir draugai.. Mūsų draugystė negali suirti.. Mes turim būti katu laimei ir nelaimei.. Turte ir skurde.. Turim būti stiprus ir visada drauge..
Aš krentu, nes neturiu sparnų. Tu skrendi, nors tavo - netikri. Aš galiu nuskęsti lietuje, tu gali išgelbeti mane. Mes kartu išgertumėm šį lietų, Aš ir Tu, jei tik mane girdėtum. Mes kartu išmoktumėm skraidyti, Aš ir Tu, jei tik mane matytum..
Mylėk žmones tokius, kokie jie yra, nes jie myli Tave. Tikėk žmonemis, nes jie tiki Tavimi. Klysk taip, kaip klysta visi, nes tai taip žmogiška. O tu juk žmogus! Ir tu sieki tos pačios Laimės, Meilės ir Sekmės!
Mes tokie maži, o norime būti daugiau, negu galime.. stengemės, būti gerais, o to gerumo niekas neįvertina.. mylim, bet nesam mylimi.. suprantam, bet nesam suprasti.. kenčiam, nors niekas to nenori.. bet mylim, pasitikim ir žinom, kad kažkur šalia yra žmogus, kuriam reikia tų mažų žmogeliukų, kad jie nekentėtų ir nedarytų to ką daro, kad suprastų ir būtų suprasti.. kad visada būtų širdyje ir netrūktų jiems nei meilės, nei laimės. Tai vadinama Draugais.