Esu ne toks, aistra aptemdė mano veidą Ir tai manos širdies lig šiol pažint neleido, - Pažvelki jo gelmėn, surasi ten lobyno: švelnumą, polėkį, jautrumą begalinį. Dabar jų nematai, o jūroje audringoj, Kai vėtra siautėja, žaibai ugniniai sminga, Ar matome kriaukles, perlus ir jų grožybę ? Gal draugauti aš nemokėjau Juk meilė buvo mums karti, Bet juk šitaip jau išejo Vadinasi buvome šalti Negaila man, kad tavo akys melsvos Negaila man, kad skiriasi keliai Tik gaila, kad aš tave mylėjau O meilės tos tu vertas nebuvai. Manai aš seksiu, jei paliksi Manai sakysiu "neik" O ne, keliauk, geresnę radęs Mylėk, nes dienos bėga greit. Gal bus laikas, žydės sodai Ir debesys slinks savaisiais keliais, Kai susitiksim, tai pakalbėsim, O šiandien kalbamės laiškais.
Ne tik meilė, bet ir draugystė gimsta iš vieno žvilgsnio. Kaip didžiulę knygą galima sutalpinti fotojuostoje, taip ir visą gyvenimą galima sutalpinti viename žvilgsnyje. Ir jeigu kažkas per akimirką perskaito pačius svarbiausius puslapius - jis jau tavo draugas.