Sveikinimai

Sveikinimai ir palinkėjimai visoms progoms

Žodžiai

Žodžiai įvairiomis temomis

Užuojautos

Užuojautos žodžiai netekties valandą

SMS sveikinimai ir SMS žinutės

SMS sveikinimai bei palinkėjimai SMS žinute

Tostai

Tostai visoms progoms ir šventėms

Juokingi tostai

Juokingi tostai ir linksmi palinkėjimai įvairioms progoms

Kvietimai

Kvietimai ir kvietimų tekstai įvairioms progoms

Padėkos ir atsiliepimai

Padėkos ir atsiliepimai įvairioms progoms

Mintys, frazės, posakiai

Mintys įvairiomis temomis

Įdomybės

Įdomybės ir aktuali informacija apie šventes bei tradicijas

El. atvirukai

Elektroniniai atvirukai ir el. sveikinimai visoms progoms

Sveikinimai

Gražiausi sveikinimai ir palinkėjimai visoms progoms. Pasveikink savo artimuosius, draugus ar kolegas įvairiomis progomis.

Kiti

Nesigirk, kad tau sekasi, nes pradės nesisekti.

Debug information: Prietarai, Prietarai apie žmones

Kiti

Vėlinės (arba Ilgės) – visų mirusiųjų pagerbimo šventė, švenčiama lapkričio 2 d. Lietuvoje gyvieji aplanko mirusiųjų kapus, uždega žvakes. Neretai šventė susilieja su lapkričio 1 d., kai minima Visų šventųjų diena, ir paprastai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos, bei kapai aplankomi dažniau lapkričio 1 d., kuri Lietuvoje yra ne darbo diena.

Vėlinių tradicijos ir papročiai

Ši diena pirmą kartą minima VII a. – X a. pab. Mirusiųjų pagerbimo apeigos pagrįstos tikėjimu, esą mirusiųjų artimųjų vėlės ir toliau gyvena šalia gyvųjų ir gali jiems padėti arba pakenkti, priklausomai nuo to, kaip su jomis elgiamasi. Nuo to kilo daug papročių, magiškų veiksmų, bei tariamų apsisaugojimo priemonių, kurios turėjo nukreipti mirusiojo pyktį. Gyvieji apsirengdavo neįprastai, kad mirusieji jų neatpažintų (vėliau tai tapo gedulo drabužiais). O laidodami mirusįjį mesdavo ant jo akmenis arba berdavo tris saujas žemės, geisdami, kad jis neužsirūstintų. Vėliau tuo tikslu užritindavo ant palaidotojo akmenis, dabar statomi paminklai. Pagoniškoje Lietuvoje, kad mirusysis nepyktų, jam į karstą dėdavo įvairių namų apyvokos daiktų, papuošalų, o prie kapo kūreno ugnį. Patys puotaudavo, o tuos indus sudaužydavo. Visos šios apeigos buvo atliekamos kapinėse, kurios vadinamos – alkomis. Kiekvienas prie savo kapavietės aukojo dievams, o ypač perkūnui, kad jis pasiimtų mirusiųjų vėles. Taip pat maisto palikdavo ir vėlėms, dažniausiai sūrį ir midų.

Vėlines šventė dar pagonys. Jie dažydavo kiaušinius raudonai ir juodai, nešdavo juos ant kapų ir tikėdavosi, kad tai atneš jiems gerą derlių ar dar ką nors. Per Vėlines buvo paplitęs paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Šis paprotys išliko ir dabar, laikosi daugiausia jaunimo. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Anksčiau vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys.

Debug information: Šventės, Lapkričio mėnesio šventės, Rudens šventės, Vėlinių papročiai, Vėlinių tradicijos

Kiti

Pagal feng shui, reikia piniginėje nešiotis tris monetas, perrištas raudonu siūlu. Tada niekada netrūks pinigų.

Debug information: Prietarai, Prietarai apie pinigus

Kiti

Tuk tuk tuk šluotos galu į ekraną barbenu, man nereikia pinigų duok man maišą šypsenų, jei tuoj pat nenusijuoksi, šimtą kartų tau užtvosiu! Su blynų švente Užgavėnėm!

Debug information: Įvairūs

Kiti

Didaktinės dainos – kūriniai, išsiskiriantys didaktiškumu, kandžia ironija ir perdėm moralistiniu turiniu. Jais išreiškiamas griežtas požiūris į žmonių dorą, etines vertybes, siekiama įvertinti kintančius gyvenimo procesus, kultūros bei socialinės tikrovės reiškinius. Didaktinių dainų ištakos sietinos su didaktine literatūra. XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios rašytinė poezija, proza bei religinio turinio literatūra lėmė šių dainų tematiką, tiesmuką, simboliais nepridengtą pamokslavimą, atvirą moralizavimą. Literatūrinės kilmės eilės, plitusios nuorašais bei per spaudą, skatino individualių, dažniausiai anoniminių didaktinio pobūdžio dainų atsiradimą. Dalis tokių kūrinių, sukurtų reaguojant į konkrečius įvykius, trumpalaikius socialinius reiškinius, netapo populiarūs. Nesklandūs, nuo tradicinių dainų stiliaus itin nutolę eiliavimai balansuoja tarp dainos ir eilėraščio žanro. Gausumu išsiskiria dainos apie girtuoklystę, sietinos su XIX a. viduryje vykusia blaivybės akcija. Kitos šioms dainoms būdingos temos – mergystės idealizacija, jaunuolių dorybingumo apdainavimas, asketiškumo, santūrumo propagavimas. Didaktinėse dainose gausu religinių motyvų: primenamos krikščioniškos priedermės ir dorybės, smerkiamos nuodėmės ir ydos, kalbama apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, artėjančią mirtį, skatinamas dievobaimingumas.

Didaktinė daina apie girtuoklystę “Sanybas žmonės nevalioj buva”:

Sanybas žmonės
Nevalioj buva, (2×2)
Sani ir jauni
Arielkų gėrė. (2×2)

O dabar yra
Iš trijų vienas, (2×2)
Geria arielkų
Naktį ir dienų. (2×2)

Klausyk, kų saka
Šventa bažnyčia, (2×2)
Išmesk tų kiaułį
Iš sava gryčias. (2×2)

Bus tadu šventi
Tava nameliai, (2×2)
Bagaslovyti
Žali laukeliai. (2×2)

Kožnas pijokas
Tris griekus turi, (2×2)
Pro akuliorius
Į dungų žiūri. (2×2)

Pirmasai griekas –
Tai pijakystė, (2×2)
Antrasai griekas –
Razbainykystė. (2×2)

Trečiasai griekas
Yra sarmata, (2×2)
Kur iš jaunima
Dara necnatų. (2×2)

Katras arielkų
Gerai užyvoja, (2×2)
Peklan an žydo
Raitas nujoja. (2×2)

Žydas, pamatįs
Tas peklos mūkas, (2×2)
Kiek galėdamas
Iš peklos brukas. (2×2)

Debug information: Tautosaka, Dainos

Kiti

Mįslės apie daiktus. Juokingos mįslės. Linksmos mįslės.

  1. Atlėkė paukštis be sparnų, įkando žmogui be dantų. (Kulka)
  2. Ant aukso krėslo juodas velnias sėdi. (Ugnis ir katilas)
  3. Apskritas, pailgas, visiems reikalingas. (Pinigas)
  4. Aukštas ponaitis žemai galvą lenkia. (Svirtis)
  5. Aukšta panelė, žalia suknelė, per vidurį susijuosus po trobą šokinėja. (Šluota)
  6. Atbėgo kipšytis užrietęs nosytę. (Rogės)
  7. Aštradantė paukštė po mišką šniaukštė. (Dalgis)
  8. Ant miško siūlų tinklas. (Kepurė)
  9. Aplink vyrų eilė, o vidury – tyrė. (Duonkubilis)
  10. A ir B atsisėdo palubėj. A nupuolė, B prapuolė, kas dar liko palubėj? (Ir)
  11. Ant medinio tilto čičirikai šoka. (Rėtis)
  12. Ant aukšto kalno be liežuvio bliauna. (Varpas)
  13. Aš vandenį greitai varau ir miltus valau, esu iš medžio dirbtas, o koks man vardas skirtas? (Rėtis)
  14. Ant medinės uolos juodi krūmai želia. (Šepetys)
  15. Balta višta pastogėje tupi. (Sūris džiūsta)
  16. Baltos pievos, juodos avys, kas išmano, tas jas gano. (Knygos)
  17. Be akių, o neregius vedžioja. (Lazda)
  18. Be rankų, be kojų raitas jodinėja. (Balnas)
  19. Bitės liemuo, lino gelmuo, viršuj mėnuo teka. (Vaško žvakė)
  20. Be dūšios, be kvapo, o teisybę sako. (Laikrodis)
  21. Be dūšios, be kvapo, o daug naujo pasako. (Laikrodis)
  22. Be arklių, o prieš kalną lipa. (Automobiliai)
  23. Be pradžios, be pabaigos, bet ne Dievas. (Ratas)
  24. Be vėjo, be šilumos, o greitai džiovina. (Sugeriamas popierius)
  25. Cingu lingu ant aukšto kalno sidabrinė galva, kanapinė uodega. (Varpas)
  26. Dešimt vyrų traukia lyną į išdžiūvusį alksnyną. (Verpia)
  27. Du bėga, du gena. (Ratai)
  28. Du galai ir galas. (Šakės)
  29. Du galai aštriai nusmailinti ir abu į žiedus nudailinti. (Žirklės)
  30. Dieną žiopsau, naktį laikau už apykaklės. (Gembė)
  31. Dieną pilna, naktį tuščia. (Kojinė)
  32. Dieną gyvus nešioja, naktį krosnį daboja. (Batai)
  33. Du geria tyrą, du sudrumstą vandenį. (Ratai)
  34. Dieną kaulus nešioja, o naktį žiopso. (Batai)
  35. Dieną ir naktį išplėtęs akis žiūri. (Langas)
  36. Du zuikučiai pjaunasi, balti kraujai bėga. (Girnos)
  37. Du galai, du žiedai, o vidury vinis. (Žirklės)
  38. Du kurmiai žemę verčia. (Arklas)
  39. Didelis paukštis storu balsu kurkia. (Lėktuvas)
  40. Du tekiniai tekėniuoja, gyvybę ant savęs nešioja, bet ne visuomet. (Dviratis)
  41. Dvi galvos, dvi rankos, šešios kojos, o eina keturiom. (Raitelis joja)
  42. Dešimt vyrų traukia lyną aplink klojimą. (Diržą juosiasi)
  43. Dieną kaip lankas, naktį kaip žaltys. (Diržas)
  44. Du broliai pakarti eina vandens atsigerti. (Kibirai su naščiais)
  45. Dvi sesutės grietinę laižo. (Rogių pavažos)
  46. Daug vaikų rankomis susikibę. (Tvora)
  47. Du kerdžiai daug avių gano. (Skaito knygą)
  48. Dieną naktį bėga, niekur neišbėga. (Laikas)
  49. Du apvalūs, vienas ilgas, visoms boboms reikalingas. (Žirklės)
  50. Eina per ugnį – nedega, eina per vandenį – neskęsta, eina per šiaudus – nečeža. (Šešėlis)
  51. Esu tarp medžių, rodau viską, pats nieko nematau. (Langas)
  52. Eina meška sulopyta, visu keliu maurodama. (Armonika)
  53. Ėda sveikais, spjaudo pelenais. (Girnos)
  54. Čigonas pirkioje, kojos gatvėje. (Balkis)
  55. Čiulba ulba vyturiukas, tiktai kiauras jo pilvukas. (Varpelis)
  56. Čia brūkšt, ten brūkšt – abu galai lygūs. (Kočėlas)
  57. Geležies gabalėlis, o visus sulaiko. (Raktas)
  58. Geležinė kumelaitė, kanapinė uodegaitė. (Adata su siūlu)
  59. Girioj kirstas, mieste pirktas, parėjęs namo – verkia. (Smuikas)
  60. Gaidys ant aukštos laktos, uodega žemėje. (Varpas)
  61. Gyslos tampos, gaurai kratos, plikas kiškutis šokinėja. (Audžia)
  62. Galva žemės nesiekia, o kojos stogą remia. (Ledo varveklis)
  63. Greit sutirpsta, bet dar greičiau sušąla. (Vaškas)
  64. Gyvas būdamas miške siūbavau, numiręs padus bučiavau. (Grindų lenta)
  65. Gyvas būdamas virves laikiau, numiręs – šunis šaukiau. (Jaučio ragas)
  66. Galva medinė, plaukai auksiniai. (Malkos ir ugnis)
  67. Gyvulius šerdamas, žmones penėdamas, eina per lauką žvangėdamas. (Dalgis)
  68. Ilganosis, ilgakaklis žydui barzdą peša. (Kablys šieną peša)
  69. Iš penkių atėmiau penkis ir liko penki. (Pirštinė)
  70. Iš medžio padaryta, prie lūpų prilipdyta, verkia ir juokiasi. (Švilpynė)
  71. Išilgai koja, skersai koja, aukštyn koja, žemyn koja ir jokių kampų neturi. (Batas)
  72. Įnešu glėbiu, neišvežu net vežimu. (Malkos ir dūmai)
  73. Į mišką eina, namo žiūri. Į namus eina, miškan žiūri. (Kirvis)
  74. Jautis eina gerti, o pilvą namie palieka. (Pagalvės užvalkalas)
  75. Juoda lydeka nėrė, žalią girią pakėlė. (Dalgis)
  76. Juodas katinas už ausų pakartas. (Katilas)
  77. Juodas kiksas rausvas gipsas, greitai daro, tuoj atšąla. (Kalvėje kala geležį)
  78. Kabo kabutis tupi tuputis jei kabutis ne kabėtų tai tuputis netupėtų (Kabutis dešra , o tuputis katinas)
  79. Kai atima – aš didesnė, kai prideda – aš mažesnė. (Duobė)
  80. Kai žiūriu – visi juda, kai užsimerkiu – visi nutyla. (Lempa)
  81. Kai negyvas nusivelka, tai gyvas apsivelka. (Kailiniai)
  82. Kad ne kybės, kad ne kabės – dangus sugriūtų. (Stogas)
  83. Kad atsikeltų – dangų paremtų, kad prakalbėtų – daug pasakytų, kad rankas turėtų – vagį sugautų. (Kelias)
  84. Kai žemėje buvau, visi mindė, kai iš žemės išėjau – kietu akmeniu pavirtau, kai su draugais susiėjau – ugnyje degiau. (Plyta)
  85. Karvelis burkuoja, o žvirbliai klausosi. (Mokytojas ir mokiniai)
  86. Kas dirba – tam nereikia, kas perka – nesinaudoja, kam reikia – tas nieko nežino. (Karstas)
  87. Ką tik pamato, pats tuo pavirsta. (Veidrodis)
  88. Keturios panelės po vienu stogu stovi. (Stalas)
  89. Karvės raudonos, juoda įlėkė ir visas išvaikė. (Žarijos ir žarsteklis)
  90. Katės uodega per jūrą pertiesta. (Kibiro lankas)
  91. Kepurė šiaudinė, akys stiklinės, liemuo medinis, kojos akmeninės. (Troba)
  92. Keturi arkliukai tvartely stovi, o penktas aplink bėgioja. (Virbalai)
  93. Keturkojis vietoj stovi, o visus maitina. (Stalas)
  94. Ketursparnis žvirbliukas ant kalnelio dailiai sukas. (Malūnas)
  95. Keturi balandžiai lėkdami vandenį geria: du švarų, du sudrumstą. (Vežimo ratai)
  96. Kiaulė švino, uodega lino. (Adata su siūlu)
  97. Kieme joja, bet šunes neloja. (Svirtis)
  98. Kitus muša, o pati rėkia. (Kuliamoji mašina)
  99. Kiemui nusilenkia, laukams užpakalį rodo. (Svirtis)
  100. Kruta ir kruta, braška ir braška, žiemą ir vasarą baltą sniegą kapsto. (Malūnas)
  101. Kur kiškis atsitupia, palieka juodą žemę. (Puodas)
  102. Kur buvus nebuvus žmogų už plaukų griebia. (Kepurė)
  103. Kur šuo tupėjo, ten skylė liko. (Grąžtas)
  104. Kumeliukas ant aukšto kalno žvengia. (Varpas)
  105. Laiba panelė toli nuspjauna. (Šautuvas)
  106. Laiba panelė po trobą bėgioja ir kampe apsistoja. (Šluota)
  107. Laigė laigė po lygius dirvonus, namo grįžus ant tvoros grobus pakorė. (Tinklas)
  108. Liesa mergelė karšta ugnim spjaudosi. (Šautuvas)
  109. Linguoja, linguoja, atėjęs pirkion po suolu lenda. (Kirvis)
  110. Močia vos gimus, o sūnus jau žilas. (Ugnis ir dūmai)
  111. Miške gimęs, miške augęs į burną lenda. (Medinis šaukštas)
  112. Maža panelė, o visus žmones rengia. (Adata)
  113. Mažas paukštelis po svietą lakioja ir žinias nešioja. (Laiškas)
  114. Martyno nosis riebaluota. (Samtis)
  115. Mažiukas kupriukas geriausias sargiukas. (Raktas)
  116. Medinės kojos, geležinės juostos, lentiniai šonkauliai, skurlinė galva. (Duonkubilis su tešla)
  117. Miške gimus, miške augus, parėjus namo murzius prausia. (Kultuvė)
  118. Mažas mažas arkliukas, visų jojamas, niekieno nešeriamas. (Slenkstis)
  119. Mažam tvertely raudoni paršeliai vartosi. (Žarijos)
  120. Miške gimęs, miške augęs, parėjęs namo batais avi. (Kurpalis)
  121. Medžio liemuo, plieno koja, juodos dėmės, kur tik stoja. (Rašomoji plunksna)
  122. Motina druktė, duktė raudonė, sūnus drąsuolis į dangų pasikėlė. (Krosnis, ugnis, dūmai)
  123. Miške gimęs, miške augęs, upėn puolęs, žmones kiloja. (Lieptas)
  124. Mažas traukinėlis, karštas kaminėlis, kur pravažiuoja, ten lygu pasidaro. (Lygintuvas)
  125. Mažas namelis pastatytas, žiemą vasarą atidarytas. (Inkilas)
  126. Mažutės avelės, penkios kojelės. (Pirštinė)
  127. Miške gimė ir klestėjo, namo parėjęs žmones glamonėjo. (Lova)
  128. Mažas bernelis kai supyksta, tuoj pranyksta. (Degtukas)
  129. Medžio liemuo, geležies juosmuo, vidury ežeras. (Statinė)
  130. Miške gimęs, miške augęs, parėjęs namo šeimininkauja. (Samtis)
  131. Mes keturi broliai; kol vienas apsirengia, keturi nusirengia. (Virbalai)
  132. Marga paukštytė visą pasaulį aplaksto. (Laiškas)
  133. Naktį troboj kabo, dieną laukus skabo. (Dalgis)
  134. Nors naujas, bet skylėtas. (Sietas)
  135. Nevalgo, negeria, o gyvas. (Laikrodis)
  136. Nieko neskauda, o stena. (Skola)
  137. Naktį riesi, dieną riesi, Dievo diržo nesuriesi. (Kelias)
  138. Nevalgo, bet ir nemiršta, visuomet dirba, bet nieko nepadaro. (Laikrodis)
  139. Nevalgomas daiktas, o visi valgo. (Druska)
  140. Nors iš namų išvyti, bet aukščiau pastatyti ir visi po jais glaudžiasi. (Stogo šiaudai)
  141. Neverpta, neausta, o drobulė. (Voratinklis)
  142. Nei Dievo tvertas, nei žmogaus dirbtas, o yra. (Plyšys sienoje)
  143. Neėda, neloja, bet namus daboja. (Spyna)
  144. Nei pasiutęs, nei padūkęs, o kai sukas – dulkės rūksta. (Rėtis)
  145. Neturiu gyvybės, bet garsiai kalbu; turiu ausis, bet negirdžiu, neturiu burnos, bet liežuvis tabaluoja. (Varpas)
  146. Niekuo nekaltas, o labai mušamas. (Sviedinys)
  147. Penki stumia, penki traukia, vienas lenda. (Adata)
  148. Penki vartai, vienos durys. (Pirštinės)
  149. Po variniu tiltu raudona antytė maudosi. (Krosnis ir ugnis)
  150. Panelė nuoga, o marškiniai už ančio. (Žvakė)
  151. Po apačia žaibuoja, viršuj kunkuliuoja. (Puodas verda)
  152. Palyžt – pataukšt. (Šaukštas)
  153. Pats joja, o kojos už ausų. (Akiniai)
  154. Pykšt pokšt ant lentos, kybur vybur ant tvoros. (Skalbiniai)
  155. Ponia gryčioje, prijuostė ulyčioje. (Balkis)
  156. Pilna pieva veršiaakių. (Šakos lentoje)
  157. Paukštė po lapais šniaukštė. (Dalgis)
  158. Plieno plūgas aria šviesiam lauke, juodas vagas klodamas. (Plunksna rašo)
  159. Pernai žirgas šokinėjo, šiemet pėdos žymios. (Laužavietė)
  160. Piemenėlis su uodega ant galvos. (Botagas)
  161. Pakulinis vaikas, taukų sermėga, aukso kepurė. (Žvakė)
  162. Po geležiniu tiltu pliumpė pliumpena. (Puodas ir ugnis)
  163. Platus, išduobtas, ilgas ir siauras, kasdien prie stalo įkyriai braunas. (Šaukštas)
  164. Prieš dangų kėtojas, prieš žemę kloniojas. (Vėjo malūnas)
  165. Pats aklas, o kitiems kelią rodo. (Stulpas)
  166. Pasakysiu teisybę, jei turi grožybę. (Veidrodis)
  167. Raudonas juodą laižo. (Ugnis ir katilas)
  168. Rudas gudas, krentantis žemyn. (Šūdas)
  169. Reti šonai, tankūs plaukai. (Medinė troba su šiaudų stogu)
  170. Retaplaukis, smailaūsis visus laukus apšokinėja. (Akėčios)
  171. Sudžiūvėlė, sukepėlė nei pati valgo, nei kitam duoda. (Spyna)
  172. Senas senelis sėdi ant kalnelio ir rūko pypkelę. (Kamienas)
  173. Susiūtas, bet ne drabužis, su lapais, bet ne medis, ne žmogus, o viską pasako. (Knyga)
  174. Susirietus senelė visą lauką aplaksto. (Žagrė)
  175. Stovi panelė prie durų, kas eina – tam ranką paduoda. (Durų rankena)
  176. Stiklinis žmogelis, geležinė kepurėlė, o ant jos ugnelė dega. (Lempa)
  177. Senas senelis visiems kojas bučiuoja. (Slenkstis)
  178. Sukas rina katarina, penki peša, du žibina. (Verpia)
  179. Senas senelis kuprotas, jėgom bagotas, kiek jis paneša – nei šimtas arklių nepaveža. (Tiltas)
  180. Stumbus rumbus aukso ragas, tame rage saulė teka. (Pypkė)
  181. Sudeda riekėmis, išima kalną trupiniais. (Malkos ir pelenai)
  182. Sesers kasos nesupinamos, brolio žirgas nesulaikomas. (Ugnis ir dūmai)
  183. Stovi kampe priputęs, lekia lauku kaip pasiutęs. (Šautuvas ir kulka)
  184. Siela iš siūlų, galva iš ugnies, o kūnas dar bininkėlių sunešiotas. (Žvakė)
  185. Sena bobutė iš savo malonės apdengia viso pasaulio žmones. (Adata)
  186. Sudriskus paklodė po lauką laksto. (Akėčios)
  187. Stiklinis puodas, jame vanduo juodas, kai pasemi – kalba. (Rašalinė)
  188. Šikšninis kluonas, geležinė spyna. (Diržas)
  189. Šilinė kumelė balinį šieną ėda. (Rąstai ir samanos)
  190. Šarka linų lauke braido. (Žirklės kerpa)
  191. Šeškas trumpulis juosta susijuosęs guli. (Žagarų ryšulėlis)
  192. Šmaukštė paukštė per laukus lėkė, jos uodega rėkė. (Kulka)
  193. Šviesus vabaliukas po žemę lando. (Žagrė)
  194. Šviesoje miega, tamsoje viską rodo. (Lempa)
  195. Šėmas jautis dangų laižo. (Dūmai)
  196. Šulinys be dugno. (Žiedas)
  197. Šonas šyla, šonas šąla, galva džiūsta, kojos pūsta. (Namas)
  198. Tiltas, ant to tilto ežeras, po tą ežerą ančiukai nardo. (Stalas, lėkštė, šaukštai)
  199. Tupėjo penkios varnos ant medžio. Atėjo medžiotojas, dvi nušovė. Kiek liko varnų? (Nei vienos, likusios nuskrido)
  200. Tupi kampe tupinys, neišvežtų net arklys. (Krosnis)
  201. Turi sparnus, bet nelaksto. (Vėjo malūnas)
  202. Turi šiaudų – neėda, turi kojas – nevaikšto, turi plunksnas – nelekia. (Lova)
  203. Tarno nosis taukuota. (Apledėjusi svirtis)
  204. Tvirtas bernas, susisukę kelnės. (Grąžtas)
  205. Tuturs kepers, nelėk – pavysiu. (Akėčios)
  206. Trumpa, stora moterytė trim juostom susijuosus. (Statinė)
  207. Tupi kampe kupetys, mergužėlių rūpestys. (Žlugtas)
  208. Trys dešimtys kulia, o vienas varto. (Dantys ir liežuvis)
  209. Už arklį didesnis, už šunį mažesnis. (Balnas)
  210. Visi joja, niekas nepašeria. (Slenkstis)
  211. Vilko gerklė lepšiu užkišta. (Krosnies dangtis)
  212. Valaidė laidė, žolelę graibė, parėjęs namo ant vartų pasikorė. (Grėblys)
  213. Važiuoja rožytė užrietus nosytę; nei važiovėžių, nei arklio pėdų. (Valtis plaukia)
  214. Vienas linkt, kitas lyžt, retadantis grybšt ir grybšt. (Šienpjovys, dalgis, grėblys)
  215. Vienas bėga, vienas veja. (Dviratis)
  216. Vienas atsistojęs, kitas išsižiojęs mosuoja ir į priekį svaido. (Grūdus vėto)
  217. Vandeny gimus, vandens bijo. (Druska)
  218. Vienas vyras daug galvų turi. (Šiaudų kūlys)
  219. Vienas sako: aš žiemą pailsiu; antras sako: aš vasarą pailsiu; o trečias sako: man vis tiek. (Ratai, rogės, pavalkai)
  220. Vėlaidė laigė, žolę graibė, parėjus namo kluone pasikorė. (Grėblys)
  221. Viršuj skylė ir apačioj skylė, aplink vanduo, vidury ugnis. (Virdulys)
  222. Visas medžio, o galva geležies. (Plaktukas)
  223. Vūtų vatų daržinėj ant ratų. (Vadelės)
  224. Važiu žmogus važinėja, paskui šuva bėginėja. Anei važio vėžių, anei šuns pėdų. (Valtis plaukia)
  225. Visas miškas lygus, dvi pušys aukštesnės. (Kubilas)
  226. Viena pelė, dvi uodegos. (Vyža)
  227. Višta nupešta, po stogu pakišta. (Kultuvė)
  228. Vytė vatė susirangė kaip gyvatė; prašė siūlo uodegai užrišti. (Dešra)
  229. Vienas galas linguoja, kitas sukasi ir lapatuoja. (Spragilas)
  230. Žiemą brolis, vasarą molis. (Krosnis)
  231. Žirgas stalde, o uodega lauke. (Kardas)
  232. Žvengia žirgelis akmenėliu valomas. (Dalgį pusto)

Debug information: Mįslės, Juokingos mįslės, Linksmos mįslės., Mįslės su atsakymais, Mįslės vaikams

Kiti

Brangūs krikšto tėveliai,
Būkite tiesa, kad Jumis tikėčiau.
Būkite geri, kad aš Jus mylėčiau.
Būkit ugnimi, kad per šaltą lietų,
Prisiglaudęs aš, sušilti galėčiau.

Debug information: Krikštynų sveikinimai, Krikštynų sveikinimai tėvams, Sveikinimai krikštynų proga, Sveikinimai su krikštynom

Kiti

Virš medžių pakilo rausva pilnatis. Aš tavo ramybė, aš tavo naktis, žvaigždes išdėlioju ant tavo delnų ir nuplaukiu tyliai menulio laivu.

Debug information: Įvairūs

Kiti

Už moteriško charakterio pastovumą
Kartą vakare į telegrafo punktą įbėgo moteris ir virpančiu balsu paprašė telegramos blanko. Ji skubiai parašė telegramos tekstą, perskaitė, suplėšė blanką, ir vėl paprašė kito blanko. Bet - vėl parašė, perskaitė ir vėl suplėšė. Pagaliau ji parašė trečiąją telegramą ir paprašė ją kuo greičiau pasiųsti. Kai moteris, pasiuntusi telegramą, išėjo, telegrafistas pasidomėjo, kas gi buvo rašoma visose trijose telegramose.
Štai kas buvo parašyta pirmojoje:
— Viskas baigta, nenoriu daugiau matyti tavęs. Antrojoje telegramoje buvo toks tekstas:
— Nebandyk daugiau rašyti man ar ieškoti manęs. O trečioji telegrama buvo tokio turinio:
— Nedelsdamas atvažiuok artimiausiu traukinio maršrutu. Laukiu atsakymo.
Tad pakelkime taurę už moteriško charakterio pastovumą.

Debug information: Įvairūs

Kiti

Užrašai ant nuotraukų. Atsiminimai ir linkėjimai draugams ant nuotraukų.

Prisimink veidą,
Kuris dažnai drumstė tavo ramybę.

Jei patinka – pasilik.
Nepatinka – sudraskyk.

Galbūt daug ką gyvenime pamirši,
Bet draugų nepamirški niekados.

Praeis gal metai keleri –
Senus draugus pakeis nauji.
Bet tu naujų draugu būry,
Atmink ir tuos, kurių šalia nebeturi.

Yra dienų, kurios neužsimiršta.
Yra vaizdų, kur amžinai gyvi.
Tegul pro nugyventą miglą tirštą,
Draugų veidai liks brangūs ir mieli.

Jei prisiminsi – ačiū.
Pamirši – na tai kas.
Gyvenime juk daug sutiksi
Tokių, kaip aš.

Prabėgusių dienų prisiminimui lieka tik tiek.

Čia mano šešėlis, –
Jis dovanotas tau…

Štai ir vėl mes susitinkam –
Tu žiūri, o aš tyliu…

Mus supažindino gyvenimas.
Gyvenimas gal ir išskirs.
Tegul kartu praleistas dienas
Ši nuotrauka primins.

Štai nuotrauka,
Kuri primins mane,
Kai būsiu aš toli.
Tačiau, žinok,
Tikrų draugų paveikslą
Nešiojamės širdy.

Savo prisiminimų vakare,
Baltų beržų pavėsy,
Tu prisiminki ir mane,
Jei prisimint norėsi.

Nepažiūrėjus prisimink,
O prisiminus pažiūrėk.

Ištirps ir sniegas, ir ledai.
Pradings rūke draugų veidai…
Tada albumą pavartysi
Ir draugų veidus vėl išvysi.

Tegul vaivorykštė primins tau lietų,
O ši nuotrauka – mane.

Tegul ši nuotrauka primins tau,
Kad buvom susitikusios gyvenimo kely.

Kada bepažvelgtum, šis šešėlis
Visada linkės tau vien tik laimės.

Tegul prisiminimas būna galingesnis
Už norą pamiršti…

Upės dugne lieka smėlis,
O pas tave – mano šešėlis.

Tegul šis atvaizdas įplaukia
į tavo prisiminimų uostą.

Brangus ir klevo lapas,
Jei jis skirtas prisiminimui.

Gyvenimas mus suvedė taip netikėtai,
Gyvenimas ir vėl mus gal išskirs.
Tamsioj nakty ar rytmetį ankstyvą
Tegul šis atvaizdas mane primins.

Jeigu gyvenime daugiau netektų susitikti,
Norėčiau šią nuotrauką prisiminimui tau palikti.

Nuotrauka dar nieko nepasako.
Prisimink tokią, kokią pažinai…

Gyvenimas suveda žmones
Ir vėl juos išskiria,
Bet priversti pamiršti jis bejėgis.

Tegul ši nuotrauka primins tau tai,
Ką ji gali priminti.

Tokia aš buvau vieną akimirką
Ir tą akimirką tau dovanoju.

Kai ateitis užmigdys praeitį,
Lai šios akys primins gyvą širdį.

Pažvelgusi į nuotrauką, prisimink tą, kuri,
Kaip ir tu, myli gyvenimą, juoką, draugus.

Čia nerasi grožio – ne visiems jis duotas.
Čia mano šešėlis – tau jis dovanotas.

Iš jaunystės dienų,
Iš svajonių gražių
Šitą nuotrauką tau
Atminimui skiriu.

Jeigu netektų susitikti –
Likimas būtų mums žiaurus,
Tegul tau atminčiai palieka
Nors mano veidas nebylus.

Ši nuotrauka paliks tau atminimui
Širdy švelnutę jausmo gėlę,
Kuri primins takus pirmuosius,
Nors jie ir bus seniai užžėlę…

Kaip tyli jūroje banga,
Kaip paprasta daina,
Tebus miela ir artima
Tau nuotrauka mana.

Pažvelgusi į kopiją,
Prisimink originalą.

Norisi tikėti, kad pažvelgus prisiminsi,
Kieno čia akys žvelgia į tave.

Tegul, atvertus tau albumą,
Nekris iškart ji į akis,
O žvilgsniui slenkant, ją užkliudžius,
Te pas mane atlėks mintis.

Jei kartais užmiršimo dulkės
Nusėdę bus ant jos, tada…
Tegul išblanksta ji albume,
Mums nieko nepalikdama…

Kai turėsi pliką vyrą
Ir bent tuziną vaikų.
Prisimink šitą velniūkštį
Iš praėjusių laikų.

Žmogus, kaip ir gyvenimas,
Turi kažką palikti,
Kažkuo turi priminti,
Jog vaikščiojo žeme.
Aš palieku bent nuotrauką.

Medis palieka šaknis,
O žmogus – prisiminimus.

Vartydama nuotraukų albumą,
Retkarčiais pažvelk ir į mane.

Su gyvenimu žengiam į prieki,
O prisiminimais grįžtame atgal.
Į tave žvelgia paslaptingos akys,
O lūpos šnabžda: neužmiršk.

Gal kada pažvelgsi ir neprisiminsi,
Koks čia šešėlis žvelgia į tave…
Lyg matytas veidas, praeity išblyškęs,
Parašytas vardas ir sena data…

Ne kolekcijų rinkimui,
O ilgam prisiminimui.

Mano nuotraukos saugot nereikia,
Bet nereikia su ja ir juokaut.
Jeigu mūsų draugystė iširtų,
Reiškia mes nemokėjom draugaut.

Gyvenimas – jūra.
Tu brendi per ją.
Su audromis susidūrus,
Prisimink mane.

Ne kritikai, ne išjuokimui,
O ilgam prisiminimui.

Prisimink, kad pro tavo gyvenimo ekraną
Praslinko ir šitas šešėlis.

Debug information: Posakiai, Atsiminimai, Juokingi posakiai, Linkėjimai draugams, Linksmi posakiai

Populiariausios paieškos:

Paskutinės paieškos:

Palaukite...