Už draugus Du bičiuliai eina gatve. Staiga vienas nelauktai stabteli ir čiupęs kolegą už parankės tarsteli: - Greičiau nykstam iš čia... - Kas gi atsitiko? - nesuvokia bičiulis. - Antai pažiūrėk: kitoje gatvės pusėje stovi mano žmona ir kalbasi su mano meiluže... Bičiulis, įdėmiau pažvelgęs į kitą gatvės pusę, nuramina jį: - Nesijaudink, tai mano žmona ten šnekučiuojasi su mano meiluže... Tad išgerkime už ištikimus draugus ir tikrąsias drauges.
Už draugystę Džiunglėse gyveno vilkų gauja. Tačiau gaujos vadas metams bėgant paseno. Ir kartą, kai vilkai rengėsi medžioklei, jis jau nebesugebėjo jos vesti. Tada į priekį išėjo jaunas stiprus vilkas ir pasisiūlė būti gaujos vadu. Senasis vilkas sutiko. Po kelių parų gauja grįžo iš medžioklės. Jaunasis vilkas papasakojo, jog jie užpuolė net septynis medžiotojus ir be vargo įveikę juos, parsitempė daug grobio. Po kurio laiko vėl atėjo metas ieškoti grobio. Ir vėlei gaują žygin išsivedė jaunasis vilkas. Tačiau šį kartą jie ilgai negrįžo. O kai grįžo, senasis vilkas ilgai negalėjo patikėti. Iš visos gaujos grįžo tik vienas jaunasis vilkas, bet ir tas apdraskytas, kruvinas, bejėgis. Senasis vilkas nustebęs paklausė: - Pirmojoje medžioklėje tavo gauja užpuolė septynis ginkluotus medžiotojus, ir vis dėlto tada grįžote sveiki ir su grobiu! Kas dabar atsitiko? Jaunasis vilkas atsakė: Tada buvo tiesiog septyni medžiotojai, o šį kartą sutikome tris geriausius draugus... Tad skelbiu tostą už tikrą draugystę!
Sunku mums būtų be vilties! Be jos skausme kas nuramintų? Kas duotų širdžiai tiek ugnies? kas ištvermę varge gamintų? Ji mums brangiausia dovana! Visus kaip angelas ji lydi! Ji mūs stiprybė, mūs drąsa! Pats pragaras mums jos pavydi!