Ir gerai, kad žmogus veržiasi, eina, svajoja. Kartais juokias linksmai, kartais rymo tylus. Ir gerai, kad žmogus širdimi išmatuoja Savo džiaugsmą ir kančią, ir laimės kelius. (Eug. Matuzevičius)
Už amžiną studentų meilę Prie stalo susirinko garbių žmonių kompanija. Ir moterys pradėjo diskutuoti apie meilę. Pirmiausia nutarta apibrėžti patį objektą - kas gi iš tiesų yra ta meilė? - Meilė — tai tikriausiai liga... Šiai nuomonei iškart paprieštaravo gydytojas: - Kokia čia liga, jeigu išsiskiria didžiuliai energijos kiekiai. Mano supratimu, meilė - tai turbūt darbas. - Anoks čia darbas, - užginčijo architektas. — Juk čia viskas taip išbaigta. Greičiausiai tai menas. - Na, jau ne, - dabar ėmė prieštarauti menotyrininkas. — Menui reikalingas žiūrovas, o čia viskas vyksta tarp keturių akių... Ne, tai tikriausiai procesas. Dabar jau pasipiktino juristas. - Koks čia procesas, — teigė jis, - jei abi pusės patenkintos? Tikriausiai tai - mokslas. Dabar ėmė kikenti senučiukas, žilais plaukais profesorius: - Koks gali būti mokslas, jei bet kuris jaunas studentas tai gali, o aš senas profesorius, — ne! Tad pakelkime taurę už amžiną studentų meilę!
Prabėgo gyvenimas, mums pro mokyklos langus. Prabėgo jaunystė pražydusiais žiedais. Kiekvienais metais vėjas šoka svajingą valsą, Mes būsime tie patys, tik kitais veidais.
Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo Ūkanotoj gegužio nakty Šįryt visos kasdieniškos knygos Ir visi užrašai užverti. Nežinau paskutinio skambučio,gal jūs Lauket be galo seniai, o gal metai jums buvo trumpučiai Kaip keli paprasti sakiniai. Bet štai surasti gyvenime vietą, Sunkiau pasirodo, nei lygtį išspręst Nėra užrašuos panašių variantų, taisyklių pritaikyti čia negali Bet aidi skambutis...Ir moko gyventi!
Ar supranti, kad čežantys rugsėjo lapai Jau paskutiniams metams pašaukė tave, O virpanti ranka pirmoko tavo rankoj- Tai pasimatymas su savo vaikyste. Ar supranti, kad jau atėjo laikas Subręst ir apsispręst dėl ateities. Tu - šios mokyklos abiturientas, Kiek daug suspėt per šiuos metus reikės.