Neturiu saulutės, kuri šviestų tik man... ir nereikia. Neturiu žvaigždėto dangaus... ir nereikia. Neturiu smėlėto jūros kranto... ir nereikia. Neturiu tavęs.... bet man tavęs taip reikia.
Viskas… aš tave praradau viskas… Nebus jau nieko daugiau… Išėjai, palikai ir iskaudinai, Išėjai nepasakes sudie…
Palikai tik skausmą ir ašaras palikai. Širdį juk daviau, aš tau meilę ir šilumą, Tai kodėl gi mane palikai? Dovanojau tau savo širdy… Kaip matau, tau to buvo mažai…
Sunku gyventi, sunku mylėti, kai meilė nebylė. Sunku svajoti ir sunku žiūrėti į žvaigždes, kai tavęs nėra šalia. Žinau, kad laikas išgydys širdį, bet aš pamatau tave ir jausmai tarytum atgyja iš naujo. Aš žiūriu į tave ir širdis verkia iš skausmo, o aš verkiu tada, kai aplinkui tuštuma ir ilgesys. Tai būna kiekvieną naktį, kai mėnulis ir žvaigždės primena meilę, kuri turėjo būti amžina.
\\"Ate amžinai\\" - pasakei tu tą naktį, O aš tai tikėjaus, kad dar ne visam. Žinojau, gailėsies, sugrįši, maldausi, Bet mano širdis priklausys jau kitam.
Žvarbus šiaurys Mano plaukus velia užkritusius ant ašarotų akių, Sujaukia mintis ir varo iš proto. Prisiglaudus prie medžio bandau išsilieti. Ką turiu savoj širdy. Jaučiuosi tokią bejėgė Ir išsigandusi stipriai Kaip ta drebulė vidury kiemo Viena ir vis drebanti kažko..
Mažuti mielas, buvai labai brangus, Bet laikas baigės, jau vėlu. Žinau skaudu, bet taip yra, Mylėjau labai, o dabar jau nebe. Sakysi nemylėjau, bet tai netiesa. Mylėjau labai, bet jau pabaiga.