Gyvenimas - likimo atspindys, Jis lengvas ir trapus tarsi plaštakė... Tačiau likimo kelią renkasi patsai žmogus, Jo vietą žemėje darbai nusako.
Nepasiduok gyvenimo sunkumų sūkury, Ir nepaskęski nesėkmių verpetuos Juk Tu žmogus, Tu viską keist gali, Ir nesvarbu visai, kiek nugyventa metų.
Pasiklausyk, ką kužda Tau širdis Nepasiduok, net jei viltis paskutinioji blėsta, Įvertink tai, ką daro dėl Tavęs kiti... Te niekada jausmai nebeatvėsta
Atmink, pasiekti užsibrėžtą tikslą gali ne visi, Tik patys atkakliausi ir drąsiausi, Bet juk, žmogau, Tu pats likimo kalvis sau esi Mes linkim begalinės laimės, meilės, nuotaikos puikiausios...
Metai skuba, griūna, lekia. Mes skaičiuojam juos nenoriai. Kiek, mielasis, jau sukorei, Kad degi šią šventės žvakę? Bet koks jaunas Tu, vaje, Jubiliejaus šviesoje!
Saugok akimirką, kaip neužpūstą šventą žiburį, Saugok gerumą, kaip spurdantį paukštį saujoj Ir saugok širdį, Kad galėtum pakelti, paguosti, sušildyti...
Būk išdykęs padangių drugys, Būk upelis, tiltas ir kelias, Būk padangės melsvos vyturys, Būk diemedis girioje žalias. Būk tu sailė, vėjas, dangus, Būk plačios padangės mėlis, Būk tu pagaliau žmogumi, Tik nebūki niekada šršėlis.