Užuojautos

Žmogus bejėgis Ir gamta, ta visagalė, Prieš juodą nebūtį lemties. Sprendimo jos pakeisti Niekas negali... Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.


Užuojautos

Amžiams užsimerkė Tavo akys. Lūpos neprabils jau niekada. Liko tuštuma, liepsnelės žvakių Ir prisiminimas - lyg negyjanti žaizda.


Užuojautos

Jūs likote tarsi kažko netekę, O juk, tiesa, - netekote tiek daug. Uždekite širdy dar vieną žvakę Ir atsitieskite skausme. J. Marcinkevičius


Užuojautos

Tik brangus prisiminimas liko, Juodas gedulas, skaudi rauda. Niekas kitas negalės pakeisti Mylimo Tėvelio niekada.


Užuojautos

Liūdėsit Jūs, bet laikas gydys skausmą - Brangaus žmogaus juk niekas negrąžins. Tušti namai švies netektim iš tolo, Nors grįžti ten skubėsit su viltim.


Užuojautos

Visada mama liks su Jumis, Nors žodžiais ir neprakalbės: Pavasarį - žieduos švelniuos, Rudenį - lapų šlamesy.


Užuojautos

Nors drasko širdį skausmas, abejonės, Nepulk į neviltį - ji pragaištinga.


Užuojautos

Žmogus - tik žemės svečias, Ir turi jis sugrįžt namo, Bet kaip sunku išleisti jį į kelią, Kuriuo negrįžta niekas atgalios.


Užuojautos

Nebeišgirsit jau daugiau tėvelio balso, Tik paliks atminty jo žodžiai ištarti. Užgeso mielos akys, Nusviro darbščios rankos Ir paliko vien sielvartas širdy.


Užuojautos

Netektis. O gal žvaigždė? Išsivedė brangiausią žmogų. Lemtis. O gal gyvenimas? Paliko begalinį skausmą.