Užuojautos

Jei dar įmanoma tave paguosti, Žinok, kad širdys mūsų gedi su tavim. Tik žmogui skausmą pažaboti, Surast ramybę, susitaikyt su lemtim.


Užuojautos

Liko smėlio kapas, šaltas, nebylus, Paliko skausmas širdyje gilus…


Užuojautos

Mes visi bejėgiai prieš lemtį ir mirtį, Tačiau bent šia užuojauta norime palengvinti praradimo skausmą. Dėl tėčio mirties nuoširdžiai užjaučiame jo šeimą ir artimuosius.


Užuojautos

Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli, Kai brangiausią žmogų atima iš mūsų? Erškėčiuotą kelią eitum, Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.


Užuojautos

Nepareis, nesugrįž, nepabels į duris, Nors iš skausmo ir plyštų širdis. Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai, Tik sapne kai kada aplankys.


Užuojautos

Visos mūsų maldos kasdieninės, Viešpatie, duok tėviškės dangaus. Tik tenai pailsusios krūtinės, Po visų kelionių atsigaus.


Užuojautos

Jūs likote tarsi kažko netekę, O juk, tiesa – netekote tiek daug. Uždekite širdy dar vieną žvakę Ir atsitieskite skausme.


Užuojautos

Nors drasko širdį skausmas, abejonės, Nepulk į neviltį – ji pragaištinga.


Užuojautos

Nebeišgirsit jau daugiau tėvelio balso, Tik paliks atminty jo žodžiai ištarti. Užgeso mielos akys, nusviro darbščios rankos, Ir paliko vien sielvartas širdy.


Užuojautos

Netektis. O gal žvaigždė? Išsivedė brangiausią žmogų. Lemtis. O gal gyvenimas? Paliko begalinį skausmą.