Užuojautos

Mirtis ateina ir neklausia, pasiima patį brangiausią – gyvenimą.


Užuojautos

Žmogus bejėgis, gamta ta visagalė, Prieš juodą nebūtį lemties. Sprendimo jos pakeisti niekas negali, Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.


Užuojautos

Tik brangus prisiminimas liko, Juodas gedulas, skaudi rauda. Niekas kitas negalės pakeisti, Mylimo Tėvelio niekada.


Užuojautos

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli, Kad sielvartą sušildytų, paguostų… Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy, Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.


Užuojautos

Išėjo… iš kur negrįžta niekas, Palikęs svajones, godas, namus. Visiems širdy gėla gili išlieka, Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.


Užuojautos

Aš daugiau į namus nepareisiu, Nebelaužkit man duonos juodos. Valgau mirusių juodąjį vaisių, Jo man žemė pakankamai duos…


Užuojautos

Liko nuotraukos, rūbai, daiktai, Liko skausmas, širdis sužeista, O gyvent ir toliau privalai, Leidus laikui paguosti Tave.


Užuojautos

Amžiams užsimerkė Tavo akys, Lūpos neprabils jau niekada. Liko tuštuma, liepsnelės žvakių Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda.


Užuojautos

Žmogus – tik žemės svečias, Ir turi jis sugrįžt namo. Bet kaip sunku išleisti jį į kelią, Kuriuo negrįžta niekas atgalios.


Užuojautos

Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga, Brangiausi žmonės eina ir palieka… Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa, Ir atminty gyvi išlieka.