Viena draugė pasakoja kitai: - Žinai, vakar Tadas buvo pas mane atėjęs. Kažkoks paslaptingas. Pasėdėjo prie stalo, parūkė, suvalgė mišrainę, vėl parūkė... Po to pasimylėjome du kartus... O ko buvo atejes, taip ir nepasakė.
Autoservise: -Sakykit ar galima ką nors padaryti su šiuo automobiliu? -Galima. Tik reikia nuimti priekinį ir galinį bamperį ir tarp jų įsprausti naują automobilį.
Mirė toks pagarsėjęs niekšas. Per visą savo gyvenimą jis visiems vien tik šunybes krėtė. Ką gi, bet mirė žmogus, ir susirinko giminaičiai ir pažįstami į laidotuves. Gėlių prinešė. Čia dar priešmirtinis laiškas atsirado, kuriame velionis išreiškia savo paskutinę valią: 'Brangūs mano artimieji! Jūs žinote, koks baisus žmogus aš buvau. Kiekvienam iš jūsų tiek blogo esu padaręs. Aš nesu vertas, kad išlydėtumėte mane kaip padorų žmogų. Aš nevertas visų tų gėlių, kurias jūs man atnešėte. Todėl paskutinis mano noras yra toks: lygiai dvyliktą valandą apverskite mane veidu žemyn, numaukite kelnes ir sukiškite visas tas gėles man į subinę. Tiktai tada galėsiu ilsėtis ramybėje.' Verkia giminaičiai, visi sujaudinti. Ką darys, įvykdė tiksliai paskutinį velionio norą. Ir čia įsiveržia policija: - Gavome pranešimą, kad čia lygiai dvyliktą valandą bus tyčiojamasi iš lavono.